LTPo Pirmojo pasaulinio karo ne vienoje Lietuvoje egzistavo autonominės teritorijos, bet buvo Karpatų Rusia Čekoslovakijoje, Alandų salos Suomijoje, Aukštoji Silezija Lenkijoje, Katalonija Ispanijoje. Tačiau šios teritorijos skyrėsi nuo Klaipėdos krašto jau vien tuo, kad jose daugiausia gyveno kita kalba kalbantys žmonės nei likusioji dauguma valstybėse, prie kurių šios autonomijos buvo priskirtos. Be to, prijungiant šias teritorijas prie minėtų valstybių, neplanuota keisti šių valstybių teisinės padėties. Dėl Klaipėdos krašto buvo kitaip: siekta, kad Kraštas ir valstybė vienytųsi. Tą pabrėžė savo žymioje kalboje, pasakytoje Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teisme, Lietuvos Respublikos atstovas V. Sidzikauskas, šiam teismui nagrinėjant Klaipėdos krašto statuto aiškinimo bylą. Jis rėmėsi Statuto 5 straipsnio 3 dalimi, įtvirtinusia, kad jokia Statuto normos dispozicija nekliudo Lietuvos Respublikos ir Krašto įstatymų leidžiamosioms valdžioms priimti atitinkamus sprendimus teisės aktų suvienodinimui, taip pat Statuto 25 straipsniu, įtvirtinusiu, kad viešųjų mokyklų mokymosi programos Krašte negalės būti žemesnės už Didžiojoje Lietuvoje veikiančių mokyklų programas, taip pat Statuto 38 straipsniu, reglamentavusiu Statuto nuostatų keitimo tvarką. Tokių nuostatų nebuvo nei Alandų salų, nei Karpatų Rusios teisinį statusą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Atvirkščiai, buvo reglamentuojama, pavyzdžiui, kad suomių kalbos pradžios mokyklose Alandų salose neturėjo būti mokoma ir pan. Apskritai Klaipėdos krašto statusas laikytas ypatingu. Prancūzų profesorius J.-P. Niboyet tvirtino: „Klaipėdos statutas yra labai specialis ir jis niekur pasaulyje negalėjo surasti nieko panašaus į jo sukurtą padėtį.“ Kaip dėl Klaipėdos krašto, taip ir dėl kitų autonominių kraštų, kilus nuomonių skirtumams, ginčas galėjo būti perkeltas į Nuolatinį Teisingumo Teismą.Tačiau kitose autonomijose buvo numatyta galimybė ginčus tarp autonominių institucijų ir valstybės centrinių valdžios institucijų nagrinėti valstybės teisme arba kitokio pobūdžio dariniuose. Antai, remiantis Alandų autonomijos įstatymo 35 straipsniu, nuomonių skirtumai tarp Alandų salų gubernatoriaus ir autonominės teritorijos asamblėjos sprendžiami Suomijos aukščiausiame administraciniame teisme. Čekoslovakijos Konstituciniam Teismui, remiantis 1920 m. kovo 9 d. Konstitucinio Teismo įstatymo 7 straipsniu, galėjo būti skundžiami visi valstybės ir autonominiai Karpatų Rusios įstatymai dėl jų atitikimo Čekoslovakijos Respublikos Konstitucinėms nuostatoms. Vadovaujantis Katalonijos autonomijos statuto 15 straipsniu, Konstitucinių garantijų tribunolas Ispanijoje nagrinėjo ginčus dėl kompetencijos tarp Ispanijos vyriausybės ir Katalonijos institucijų. Pagal Vokietijos ir Lenkijos 1922 m. gegužės 15 d. konvenciją įsteigta Aukštosios Silezijos mišrioji komisija ir Aukštosios Silezijos arbitrų tribunolas turėjo nagrinėti ginčus tarp lenkų ir vokiečių dėl autonomijos įgyvendinimo. O kaip turėjo būti, jeigu ginčas būtų kilęs tarp Didžiosios Lietuvos ir autonominių Klaipėdos krašto institucijų? Tokių ginčų sprendimo mechanizmas Klaipėdos krašto konvencijoje ir statute nebuvo numatytas. Šis klausimas ir sudaro tyrimo ašį. Statutinis Teismas kaip tik ir buvo tas darinys, kuris turėjo palaikyti valstybingumo ir autonomijos pusiausvyrą, nagrinėdamas ginčus tarp valstybės centrinių ir autonominių institucijų.Monografiją sudaro penkios dalys. Pirmoje dalyje tyrinėjamos Statutinio Teismo steigimo prielaidos, kurios buvo daugiasluoksnės – ne tik teisinės, bet ir politinės, ekonominės. Antroje dalyje apžvelgiamas institucijų, kurios rengė Statutinio Teismo kompetenciją ir jo statusą reglamentuojančius įstatymus, sudarymas, veikla, įvykiai, lėmę įstatymų projektų rengimo intensyvumą, nuostatų projektuose keitimo priežastis. Trečioje dalyje tiriamas įstatymų projektų turinys vertinant, kaip jis kito nuo 1930 m. iki 1935 m. Ketvirtoje dalyje analizuojama Statutinio Teismo sudėtis ir jo likimas, nurodomos priežastys, kodėl Statutinis Teismas taip ir nepradėjo veikti. Penktoje dalyje tiriamas mokslinis diskursas tarpukario Lietuvoje, susijęs su Statutinio Teismo steigimu, kompetencija, suvereno teisių ir autonomijos santykiu, taip pat pateikiamas studentų požiūris į Statutinį Teismą. Šių penkių aspektų – Statutinio Teismo steigimo prielaidų, institucijų, rengusių teisės aktų projektus, skirtus Statutinio Teismo kompetencijai ir statutui reglamentuoti, teisės aktų projektų turinio, Statutinio Teismo likimo ir teisės doktrinos – analizė padėjo pasiekti mokslinio tyrimo tikslą visapusiškai atskleisti Statutinio Teismo klausimą tarpukario Lietuvoje. [Iš Pratarmės]
ENThe Treaty of Versailles marked the end of the First World War. Articles 28 and 99 of this peace Treaty separated the Klaipėda Territory (hereinafter aslo referred to as the Territory) from Germany and transferred it to the states that had signed the Klaipėda Territory Convention (hereinafter – the Convention). Article 2 of the Convention stipulated that the Klaipėda Territory would form a unit of Lithuanian sovereignty. Thus, after the Convention entered into force, the Territory became part of the state of Lithuania. Mykolas Römeris saw several important grounds for joining the Klaipėda Territory to the foundations of Lithuanian international law. Firstly, the Convention, concluded between Lithuania and four signatories, which included the Territory into the state of Lithuania, did not mean any gift or favour to Lithuania but meant the fulfillment of the imperative norms of the Treaty of Versailles. Römeris claimed that the Convention meant not only an agreement to include the Territory in the sovereignty of the state of Lithuania, but also a formal deed of transfer of the Territory. Thus, one of the most important aspects of this transfer was that it was an element of the legal construction of the Treaty of Versailles, and every attack on this element meant the destruction of the legal order established by the Treaty of Versailles. Secondly, the Convention represented international recognition of a national principle because it was based on national legal criteria that outlined that the transfer of the Territory to Lithuania was justified. That national aspect meant that the Lithuanian state would remain unitary, even after the annexation of the Territory. It also meant that the fact of the transfer of the Territory to Lithuania was not an elementary consequence of the reduction or seizure of German or Prussian lands, but an “amendment of the international legal order”.Thus, according to Römeris, at the international level, Lithuania’s unity with the Territory was based on solidarity with the procedure established by the Treaty of Versailles and the legal nation state. The preservation of those two international aspects strengthened Lithuania, and their demolition, according to Römeris, weakened Lithuania’s position internationally. Thirdly, Lithuania acquired a natural and necessary complementary economic addition – a port. According to Römeris, it was this factor that opened Lithuania to the world, allowing it to decide to export to countries other than Germany: “If we are independent, alive, it is thanks to Klaipėda and the Baltic Sea.” After the First World War, autonomous territories existed not only in Lithuania: there was Carpathian Russia in Czechoslovakia; the Åland Islands in Finland; Upper Silesia in Poland; and Catalonia in Spain. However, those territories differed from the Klaipėda Territory primarily because they were inhabited mainly by people speaking a different language than the rest of the states to which those autonomies were assigned. Moreover, when joining those territories to the aforementioned states, it was not planned to change the legal status of those states. It was different for the Klaipėda Territory: the objective was to unite the Territory and the state. Concerning both the Klaipėda Territory and other autonomous territories, in case of differences of opinion, disputes could be transferred to the Permanent Court of International Justice. However, other autonomies provided for the possibility of resolving disputes between autonomous institutions and central state authorities in the state’s national court or other similar institutions.For instance, in accordance with Article 35 of the Åland Autonomy Act, differences of opinion between the governor of the Åland Islands and the assembly of the autonomous territory were resolved in the Supreme Administrative Court of Finland. Based on Article 7 of the Law on the Constitutional Court of 9 March 1920, all state and autonomous laws of Carpathian Russia could be appealed to the Constitutional Court of Czechoslovakia regarding their compliance with the Constitutional provisions of the Czechoslovak Republic. Pursuant to Article 15 of the Catalan Statute of Autonomy, the Tribunal for Constitutional Guarantees in Spain dealt with disputes over competence between the Spanish government and the Catalan authorities. What should have happened if a dispute had arisen between Greater Lithuania and the autonomous institutions of the Klaipėda Territory? The mechanism for resolving such disputes was not stipulated in the Klaipėda Territory Convention and Statute. It is this issue that forms the axis of this research. The Statutory Court had to maintain a balance between statehood and autonomy by examining disputes between the central and autonomous institutions of the state. [...] Keywords: Klaipėda Territory Convention (Convention concerning the Memel Territory), Klaipėda Territory Statute (Statute of the Memel Territory), Statutory Court, Sovereignty, Autonomy, Constitutional Court, Administrative Court. [From the publication]