LTBalsės pridėjimas prie to žodžio, kuriame originalioje rašyboje jos neturėtų būti, vadinamas balsių derivacija. Balsių derivacijos morfologinės priežasties nėra, siekiama palengvinti tarimą. Yra trys balsių derivacijos tipai: žodžio pradžioje, žodyje ir žodžio pabaigoje. Balsių derivacija žodžio pradžioje retai pasitaiko bendrinėje turkų kalboje, šis tipas būdingesnis tarmėms. Balsių epentezė yra įprastas fonetinis reiškinys bendrinėje turkų kalboje. Su šiuo fonetiniu reiškiniu susiduriama ir skolintuose, ir turkiškos kilmės žodžiuose. Viena iš balsių epentezės priežasčių (turkų kalboje) - skolinius, kurie neatitinka turkų kalbos skiemens struktūros, pritempti prie šios struktūros ir šitaip palengvinti jų tarimą. Kaip žinoma, turkiškos kilmės žodžių gale kartu gali būti tik kai kurios priebalsių poros. Dėl šios priežasties žodžiuose, pasiskolintuose su priebalsių poromis, kurios neatitinka turkų kalbos skiemens struktūros, įvyksta balsių derivacija. Ši balsių derivacija visų pirma vyksta šnekamojoje kalboje, laikui bėgant gali pereiti ir į bendrinę kalbą. Balsių epentezę taip pat galima pastebėti kai kuriuose turkų kilmės žodžiuose - ja siekiama sustiprinti prasmę.Turkų kalboje balsių epitezė nėra tokia įprasta kaip balsių epentezė. Balsių epitezė dažniausia tarmėse, o bendrinėje kalboje jos pavyzdžių aptinkama itin mažai. Balsių epitezė yra fonetinis reiškinys, labiau paplitęs kai kuriose tiurkų kalbose nei Turkijos turkų kalboje. Balsio derivacija žodžio gale, ypač dažnai pasitaikanti skoliniuose, leidžia lengviau ištarti svetimos kilmės žodžius, kurie neatitinka turkų kalbos garsų sistemos. Balsių epitezė pasitaiko skolintuose žodžiuose, kuriuose priebalsių poros neatitinka turkų kalbos skiemenų struktūros, taip pat skoliniuose, kurių žodžio gale yra dvigubi priebalsiai. Pastebėta, kad balsių epitezės pavyzdžiai, rasti Lietuvos totorių rankraščių tekstuose turkų kalba, yra dažnesni nei Turkijos turkų kalboje. Kitabuose esantys Miradž tekstas ir eilėraščiai, priklausantys senajam Anatolijos turkų laikotarpiui, suteikia turtingos medžiagos šia tema. Šiuose tekstuose itin įdomiai poromis pristatomi balsių epentezės ir balsių epitezės pavyzdžiai iš arabų ir persų kalbų skolinių. Kitaip tariant, matome, kad tas pats pasiskolintas žodis vartojamas ir su balsių epenteze, ir su balsių epiteze. Šiame tyrime bus nagrinėjami Lietuvos totorių rankraštiniuose tekstuose turkų kalba aptikti balsių epentezės ir balsių epitezės reiškiniai, aptariamos balsių epitezės dažnumo šiuose tekstuose priežastys. Raktiniai žodžiai: balsių epentezė, balsių epitezė, Lietuvos totoriai, kitabas, rankraščiai. [Iš leidinio]
ENAdding a vowel that is not in the original of a word to that word for various reasons is called vowel derivation. There is no morphological reason for vowel derivation and it aims to facilitate the pronunciation. There are three types of vowel derivation: at the beginning of the word, within the word and at the end of the word. The derivation of vowels at the beginning of a word in Turkish is not seen much in standard Turkish and is more common in dialects. Vowel epenthesis is a common phonetic event in standard Turkish. This phonetic event is encountered both in borrowed words and in words of Turkish origin. One of the reasons for the vowel epenthesis in Turkish is to make the borrowed words that do not fit the syllable structure of Turkish fit the syllable this structure and thus to eliminate the difficulty of pronunciation in the borrowed words. As it is known, only some consonant pairs can be found together at the end of words of Turkish origin. For this reason, in words borrowed with consonant pairs that are not suitable for the syllabic structure of Turkish, we come across vowel derivations within the word. This vowel derivation, which first appeared in the spoken language, can also pass into the standard language over time. The vowel epenthesis can also be seen in some Turkish origin words in order to add strength to the meaning. In Turkish, vowel epithesis is not as common as vowel epenthesis. The vowel epithesis is mostly seen in dialects and there are very few examples in standard language. The vowel epithesis is a phonetic event that is more common in some Turkic languages than in Türkiye Turkish. The derivation of vowel at the end of the word, especially seen in borrowed words, provides ease of pronunciation in words of foreign origin that do not fit the sound system of the Turkish language.The vowel epithesis occurs in borrowed words containing consonant pairs that are not suitable for the syllable structure of Turkish, as well as in borrowed words with twin consonants at the end of the word. It is seen that examples of vowel epithesis in Turkish texts found in manuscripts of Lithuanian Tatars are more common than in Türkiye Turkish. In particular, the Miraj text and some poems belonging to the Old Anatolian Turkish period, which are among the manuscripts in the “kitab” type, provide us with a rich material on this subject. In these texts, examples of vowel epenthesis and epithesis in borrowed words from Arabic and Persian are used in pairs in an interesting way. In other words, we see that the same borrowed word is used both with vowel epenthesis and epithesis. In this study, events of vowel epenthesis and epithesis in Turkish texts found in manuscripts of Lithuanian Tatars are examined and the reasons for the higher incidence of vowel epithesis in these texts are discussed. Keywords: Vowel epenthesis, vowel epithesis, Lithuanian Tatars, Kitab, manuscripts. [From the publication]