LTŠi knyga nėra tradicinis istorinis tyrimas – tai tiesiog panoraminis žvilgsnis apie lietuvių, kalėjusių Kazachstano lageriuose, likimus. Tokio žvilgsnio reikėtų per visą SSSR teritoriją, t.y. per visą GULAG‘o archipelagą, nes bendrame Laisvės kovų naratyve yra neproporcingai mažai vietos lietuviams, kentėjusiems ir žuvusiems GULAG‘o lageriuose. Nors kolektyvinės tapatybės koncepcija yra gana nekonkreti, bet žydai holokaustą pavertė tapatybės ašimi (H. Arendt). Todėl bet kokios socialinės ir kultūrinės sąveikos iš esmės nekeičia žydų tautos identiteto pagrindinių charakteristikų. Lietuvoje analogiško masto tragedijos oficialus diskursas, susijęs su lietuvių tautos genocidu, yra ribotas, nes daugiausia akcentuojamas tik vienas aspektas – Sibiro tremtis. Dar vienas diskursas (ginkluota rezistencija pokario metais ir ypač jos tęsinys GULAG‘e) susiaurintas ar net demonstratyviai ignoruojamas. Todėl lietuviško identiteto trajektorijos turi du iš esmės skirtingus vektorius – „kovotojai partizanai“ ir „kentėtojai tremtiniai“. GULAG‘o politinių kalinių šioje schemoje nėra. Vien sukrečianti Kengyro sukilimo istorija sudėlioja kai kuriuos dalykus į savo vietas, nes tampa aišku, kad sukilimo numalšinimo metu pervažiuota tanku lietuvė Vl. Miliūtė yra kažkas kita, negu buitinis vargas Sibiro kasdienybėje. Knygoje nėra atsakymų, jos tikslas kitas – peržiūrėti visą istorinės atminties įamžinimo diskursą, bet nepaneigiant, o papildant egzistuojančius naratyvus. [Iš teksto, p. 529]