Тюркоязычное население степного пограничья Великого княжества Литовского и Крымского ханства в XV - первой половине XVI вв.

• Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Krymo Chanato stepių pasienio tiurkakalbiai gyventojai XV amžiuje-XVI amžiaus pirmoje pusėje
• Turkic-speaking population on the steppe borderland of the Grand Duchy of Lithuania and the Crimean Khanate in the 15th - the first half of the 16th centuries

LTRemiantis sakytinių ir dokumentinių šaltinių analize, atskleidžiama politinė ir demografinė situacija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Krymo chanato pasienyje. Daroma argumentuota išvada, kad „Perekopo totoriai“ buvo ne klajokliai, o pusiau sėslūs gyventojai. Šių gyventojų namų ūkio veikla ir sėslumo laipsnis skyrėsi - priklausė nuo lyties, amžiaus ir socialinių ypatybių: moterys, vaikai, klientai ir vergai-jasirai gyveno stacionariose gyvenvietėse, vertėsi žemdirbyste ir daržininkyste. Visateisiai vyrai praktikavo mobilų gyvenimo būdą, vertėsi galvijų auginimu, amatais, kariavo. Jų ūkio pagrindas - avininkystė ir arklininkystė. Ypatingas dėmesys skiriamas piemenų grupėms, kurių sudėtis kito ir buvo etniškai nevienalytė. Šie piemenys ir gyvulius ganė, ir puldinėjo, jie ilgą laiką neturėjo šeimos ir nuolatinės gyvenamosios vietos. Socialinė piemenų grupių tipologija apibrėžiama kaip vyrų sąjunga. Raktiniai žodžiai: totoriai, pasienis, klajokliai, gyvulių ganymas, vyrų sąjungos. [Iš leidinio]

ENThe ethnic and demographic situation on the borderland of the Grand Duchy of Lithuania and the Crimean Khanates is analysed on the basis of narratives (Michalon Lituanus, Marcin Broniowski, Marcin Bielski, Bartosz Paprocki) and documentary sources (publications “Lithuanian Metrics”, “Archive of South-Western Russia”, documents of the Russian State Archive of Ancient Acts, Central State Historical Archive of Ukraine). The boundaries laid by the local prince of Kiev Simeon Olelkovich in the 15th century were significant for a later time as a precedent for ideas about the boundary between the Black Sea Tatars and Ukrainian Cossacks. The Zaporozhian Host at the early 18th century referred it as “Vytautas borders”. However, this “boundary” was conditional. The steppe space between the rivers Southern Bug and Dnieper was occupied by the Ukrainian Cossacks (later the Zaporozhians) in the summer, and by the “Perekop Tatars” in the winter. The seasonal migrations, set by the conditions of the first half of the 16th century, persisted until the middle of the 17th century.The notion “Tatars” is a conventional designation for the Turkic-speaking population in the Black Sea steppe before the migration of the Noghais to this region in the second half of the 16th to early 17th centuries. “Perekop Tatars” were not nomads, but a semi-sedentary population. Economic occupations and the degree of settlement of this population differed according to gender, age and social position. Women, children, clients and slaves lived in stationary settlements, were engaged in agriculture and horticulture. Full-fledged men led an mobile lifestyle, were engaged in stockbreeding, hunting and war. The economy was based on sheep and horse breeding. Particular attention is paid to the male groups of the “Perekop Tatars”, which had a changeable and often multiethnic composition, combined shepherding and war, and for a long time were without a family and permanent place of residence. Some demographic data (cited by Gilles Veinstein) indicate a significant excess of the number of men relative to women. These male groups in the sources of that time are designated as “Kazak” and “Çoban”. Keywords: the Tatars of Black Sea region, Frontier, nomads, pastoralism, male bonds (Männerbünde). [From the publication]