Ministro pirmininko Juozo Tūbelio vaidmuo išlaikant lito stabilumą 1927-1939 m.

LTMinint lito šimtmetį norėjosi atidžiau patyrinėti vieną fenomeną, kuris dažnai pristatomas kaip įdomus faktas ir tam tikras Pirmosios Lietuvos Respublikos pasiekimas – lito stabilumas ekonominės krizės laikotarpiu. Ši tema reikalauja ir platesnio tokią Vyriausybės politiką užtikrinusio svarbiausio asmens – Juozo Tūbelio – vaidmens tyrimo. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo prezidentui Antanui Smetonai atėjus į valdžią, buvo suformuota nauja Vyriausybė, kurioje nuo 1927 m. gegužės 3 d. finansų ministrų portfelis atiteko J. Tūbeliui. Nuo 1929 m. rugsėjo 23 d. J. Tūbelis buvo paskirtas ir į ministro pirmininko pareigas. Šias pareigas J. Tūbelis ėjo iki pat 1938 m. kovo 24 d., kada atsistatydino jo vadovaujamas 17-asis Ministrų kabinetas, o nuo 1938 m. spalio iki pat mirties 1939 m. rugsėjo 30 d. J. Tūbelis buvo Lietuvos banko valdytoju. Daugiau nei 10 metų finansų ministru ir 8,5 metų ministru pirmininku dirbęs J. Tūbelis darė labai svarią įtaką Lietuvos ekonominei ir finansų politikai, savo rankose turėjo daugiausia svertų paveikti nacionalinę valiutą litą, o kartu ir visos šalies ekonominę politiką. Pagrindinės jo nuostatos valstybės finansų politikoje buvo subalansuotas valstybės biudžetas, didelis taupumas, neproduktyvių išlaidų mažinimas ir skolinimosi iš užsienio vengimas.Šis straipsnis padės įvertinti, kodėl J. Tūbeliui buvo svarbu išlaikyti lito stabilumą. Prezidentas Antanas Smetona gerai pažįstamą ir patikimą bendražygį J. Tūbelį, kuris jau porą metų gana efektyviai dirbo finansų ministro poste, 1929 m. rugsėjį paskyrė naujuoju ministru pirmininku. Šį prezidento pasirinkimą lėmė ne tik noras atsikratyti pernelyg didelę politinę konkurenciją sudariusio ministro pirmininko Augustino Voldemaro, bet ir 1928 m. Lietuvą ištikę nederliaus metai bei 1929 m. kilusi pasaulinė ekonominė krizė, dėl kurios metų viduryje krito žemės ūkio produkcijos kainos. Autorė rėmėsi istorikų Česlovo Baužos, Dalios Bukelevičiūtės, Vytauto Jokubausko, Liudo Truskos, Gedimino Vaskelos, ekonomistų Vlado Terlecko, Jono Rudoko, sociologo Zenono Norkaus tyrimais bei amžininkų Domo Cesevičiaus, Vaclovo Sidzikausko, JAV konsulo Lietuvoje Oveno Noremo atsiminimais. Šis straipsnis padės įvertinti, kodėl stabilumą ir aiškumą visose politinės veiklos sferose mėgęs J. Tūbelis tą patį metodą taikė ir finansų sektoriuje ir kodėl jam ypač buvo svarbu išlaikyti lito stabilumą. [Iš straipsnio, p. 50]

ENAs the national currency, the litas meant national pride for the interwar society, and its stability during economic crises was very important. The stability of the litas was ensured by gold and currency reserves, securities, and the strict monetary policy of the Bank of Lithuania. This policy was actively pursued by Juozas Tūbelis, who held the position of Minister of Finance from May 3, 1927, and who became Prime Minister from September 23, 1929. From October 1, 1938, until his death on September 30, 1939, Tūbelis served as the governor of the Bank of Lithuania; paired with his position as the Minister of Finance, he took care of Lithuania’s finances for more than 12 years. The stability of the litas was largely a political decision. Most researchers of Tūbelis’ political activity agree that his main principles in financial policy were the balance of the state budget, great frugality, the restriction of unproductive expenses, and the avoidance of foreign debt. During the crisis of 1929–1933, currencies were devalued in many countries, but the government of Lithuania decided not to devalue the litas. Economist Jonas Rudokas, a biographer of Juozas Tūbelis, claims that the maintenance of the stable value of the litas during this crisis period brought considerable benefits to the state and its citizens. The government’s firm promise not to devalue the litas increased its authority in the country and fostered trust. Moreover, 19,000 residents held 42 million litas in the Savings Bank of the State, thus helping it to survive the crisis. The conservative but consistent economic policy of Tūbelis has been positively evaluated by US diplomat Owen Norem, historian Česlovas Bauža and many others.For many, the fact that the litas was the most stable currency in Europe sounds very attractive and looks like an exemplary achievement. However, modern economists are critical of Prime Minister Tūbelis and President Antanas Smetona’s almost sacral approach to the stability of the litas: to them, a weakened litas meant a doubtful future for independent Lithuania. Such a policy was partly based on their negative personal experiences of dealing with the devalued rubles of the Russian Empire during the First World War and the ostrubles and ostmarks issued by the German occupation authorities – inflation “ate” even small savings. According to the economist Vladas Terleckas, in a time of massive devaluation of currencies around the world, it was necessary to act in an equivalent way with the litas. If this had been the case, the previous ratio of litas to devalued foreign currencies would have been preserved, farmers would not have experienced a larger decrease in income from the products sold, and they would have been able to pay off their debts more easily. Historians Vytautas Jokubauskas and Liudas Truska, sociologist Zenonas Norkus, and interwar political actors Martynas Anysas and Vaclovas Sidzikauskas, criticized the decision not to pursue this policy in their memoirs. [From the publication]