LTKėdainiai - savitas vidurio Lietuvos miestas, įsikūręs abipus Nevėžio upės, XIV-XVIII a. skyrusios dvi pagrindines krašto dalis - Aukštaitiją ir Žemaitiją. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Kėdainiai paminėti 1372 m. H. Vartbergės „Livonijos kronikoje". Apie 1445 m. Kėdainiai atitenka Radvilų giminės pradininkui didikui Radvilai Astikaičiui, ir lenkų istorikas Janas Dlugošas 1480 metų Kėdainius vadina miestu - oppidum. 1535 m. Kėdainių savininką Joną Radvilą paskyrus generaliniu Žemaičių seniūnu, miestas tampa jo rezidencija ir administraciniu Žemaičių kunigaikštystės centru, o 1544 m. jau vadinamas dideliu miestu prie dvaro. Tuo metu Kėdainiuose buvo 145 namai, apie 1160 gyventojų, čia vyko turgūs, buvo renkami turgaus mokesčiai, gyveno amatininkų. Kėdainiai vaidino regioninio ir tranzitinio prekybos židinio, vandens ir sausumos transporto mazgo, bažnytinės ir dvaro administracijos centro vaidmenį. Beje, nuo 1549 m. Kėdainiai tapo vienu iš pirmųjų protestantizmo židinių LDK. Tokioje aplinkoje XVI a. viduryje - 2-oje pusėje Kėdainiuose įsikūrė nedidelė žydų bendruomenė. Šios bendruomenės gyvavimas ir raida glaudžiai susiję su bendra Kėdainių miesto raida. Palankios sąlygos Kėdainių žydų bendruomenės gyvavimui susidarė XVII a. pradžioje, kai miestas atiteko kunigaikščių Radvilų giminės protestantiškosios Biržų-Dubingių šakos atstovui Kristupui Radvilai. Šis 1627 m. leido Kėdainių mieste laisvai įsikurti svetimšaliams, tarp jų ir „doriems, gero elgesio žydams". Žydai buvo priskirti dvaro, o ne miesto jurisdikcijai, todėl jiems buvo leista apsigyventi tik tam tikroje miesto dalyje: Senojoje rinkoje, Paeismilgio, Žydų gatvėse ir vienoje Kreivosios gatvės pusėje. Taip žydai kartu su lietuviais, lenkais, vokiečiais, škotais ir rusais tapo neatsiejama įvairių tautybių ir konfesijų miesto - Kėdainių dalimi. [Iš teksto, p. 343-344]