Radvilų bibliotekos XVI-XVIII a.

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTRadvilos - nekarūnuotais karaliais vadinta Lietuvos aristokratų giminė - kiekviename iš savo dvarų, išsibarsčiusių po visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, turėjo sukaupusi po biblioteką. Knygų, kaip ir meno kūrinių, kolekcionavimas, bibliotekos kūrimas buvo kiekvieno išsilavinusio Radvilų giminės atstovo priedermė. XVI-XVIII a. asmeninė biblioteka jos savininkui pirmiausia tarnavo kaip informacijos šaltinis. Knygose sukaupta žmonijos išmintis, tad jos buvo naujos informacijos pažinimo, suvokimo ir perdavimo būdas. Štai kodėl stengtasi rinkti naujausias, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Lenkijos Karalystėje ir visoje Europoje išleidžiamas knygas (teigta: kas valdo informaciją, valdo pasaulį). Tam tarnavo visa tuometė informacijos perdavimo sistema: savi knygų užsakymo agentai, dirbantys prestižinėse Europos knygų mugėse (Leipcigo, Frankfurto prie Maino ir kt.), atlygį gaunantys korespondentai, knygų ir laikraščių pervežimo kurjeriai, gan operatyviai aprūpindavę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvarus naujausia Europos periodika, ištikimi klientai ir pan. Baroko epochos biblioteka traktuota kaip muziejaus (kunstkameros) dalis - į knygą pradėta žiūrėti ir kaip į relikviją, saugoti lobynuose greta kitų senienų ir muziejinių objektų. Apšvietos laikais Europoje sparčiai plito bibliofilijos ir kolekcionavimo sąjūdis, tad į senąsias knygas imta žvelgti dar kitaip - pripažįstant jų istorinę vertę, jas pradėta vertinti kaip paveldą. Kaip tik tuo metu išpopuliarėjo inkunabułu (spaudos pirmagimių, XV a. spausdintinių knygų) kolekcionavimas. Visa tai buvo būdinga ne tik Radvilų, bet ir kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aristokratų bibliotekoms, bet Radvilų bibliotekos pranoko kitas savo prabanga ir mastu, daugelį jų galime vadinti bibliofilinėmis.Nors kiekvienas iš šių bibliotekų savininkų turėjo savitų skaitymo, taigi ir bibliotekos komplektavimo, tikslų, visose Radvilų bibliotekose per šimtmečius kaupėsi geriausi to meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos ir kitų Europos šalių spaudos pavyzdžiai ir į juos jau buvo žvelgiama ir kaip į spausdintinį paveldą. Knygos imtos traktuoti ne tik kaip tekstai, bet ir kaip artefaktai, jas pradėta tausoti, jomis didžiuotis, gal net bandyta pasipuikuoti, parungtyniauti su kitais savojo laiko bibliofilais dėl galimybės įsigyti pačias įdomiausias ir vertingiausias. Gausios bibliotekos Radvilų rūmuose visada buvo greta meno rinkinių, kunstkamerų, teatrų ir pan., t. y. knygos (o kartu ir visa biblioteka) rinktos ir tausotos kaip bet kuris kitas meno objektas. Saugoti ir puoselėti protėvių surinktas bibliotekas buvo natūrali priedermė. Ne veltui noras turėti neišskaidytą, tik vieno iš palikuonių paveldimą kultūros lobyną (meno rinkinius, biblioteką) vertė Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį paversti Nesvyžių Radvilų ordinacija. Mėginsime aptarti pačias didžiausias ir reikšmingiausias Radvilų giminės bibliotekas pagal jų savininkus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, dėl jų gausos palikdami nuošaly Radvilų bibliotekas Lenkijos teritorijoje. [Iš straipsnio, p. 507-508]

ENThe Radziwills - a Lithuanian aristocratic family termed as uncrowned kings - had amassed a library in each of their estates scattered throughout the whole Grand Duchy of Lithuania. The collection of books, as well as works of art, and the creation of libraries was the duty of every educated member of the Radziwiłł family. In the 16th-18th centuries, a library would first of all serve its owner as a source of information. The knowledge of humanity was condensed in books, thus books were a means of learning, appropriating and transmitting new information. Therefore, the goal was to acquire the latest books being released in the Grand Duchy of Lithuania and Poland, and in Europe (it was said that whoever controls information controls the world). The whole information transfer system at the time assisted in this process: the princes’ own agents for ordering books who worked at prestigious European book fairs (Leipzig, Frankfurt am Main, etc.), salaried correspondents, book and newspaper couriers who delivered the latest European periodicals to estates in the Grand Duchy of Lithuania quite soon off the presses, loyal clients, and so on. The library of the Baroque era was treated as a part of a museum (Kunstkamera) - the book started being seen as a relic and preserved in treasuries alongside other antiques and museum objects. During the Age of Enlightenment, a bibliophilic and collecting movement spread rapidly throughout Europe, meaning that old books started being seen in a different light - their historical value was acknowledged and they started being viewed as a heritage object. The collecting of incunabulum (the first-borns of the printing process, 15th-century printed books) also became popular at this time.All of these practices were characteristic of not just the Radziwills but other libraries of the aristocracy in the Grand Duchy of Lithuania as well, only the Radziwiłł libraries certainly surpassed the others for their splendour and scale, many of them may be called bibliophilic. Even though every one of these library owners pursued their own goals in terms of reading and thus forming a collection of books, over the centuries the finest examples of printed works at the time from the Grand Duchy of Lithuania, the Polish-Lithuanian Commonwealth and other European countries were being collected in all the Radziwiłł libraries. These items were already considered as printed heritage: the book started being treated as more than just a text but also as an artefact. They started being cared for, revered, perhaps some members even used particular books to boost their pride by competing against other bibliophiles of the day over the chance to acquire the most interesting and valuable books being released. Besides the works of art, Kunstkameras, theatres and alike, the Radziwiłł palaces also always boasted libraries, i.e., books that had been collected and cared for like any other art object. It became a natural duty to protect and nurture the libraries amassed by one’s ancestors. It is no wonder then that the desire to have one, integral cultural treasury (works of art and a library) inherited directly by one descendant made Mikołaj Krzysztof Radziwiłł (Radvila) the Orphan to declare Nesvyzh a Radziwiłł ordynacya (fee tail). This article shall present an attempt at discussing the largest and most significant Radziwiłł family libraries according to their owners in the Grand Duchy of Lithuania, whose sheer number means we shall leave aside the Radziwiłł libraries in the territory of Poland. [Extract, p. 507-508]

• Bibliologijos metraštis / sudarytojai. Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2016. 568 p.
• Katalog biblioteki księcia Aleksandra Ludwika Radziwiłła w Nieświeżu (1651) / Rafał Witkowski. Atminties institucijų rinkiniai / sudarytojas Arvydas Pacevičius. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2012. P. 329-427, 562-565.
• Laikraštis Radvilų dvare XVIII a. pirmojoje pusėje / Rita Urbaitytė. Lietuvos istorijos metraštis. 2006, 2005/1, p. 39-62.
• Nesvyžiaus Radvilų bibliotekos paveldas Lietuvoje / Daiva Narbutienė. Knygotyra. 2008, t. 51, p. 31-45.
• Vilniaus vaivados Jonušo Radvilos asmeninės bibliotekos Kėdainiuose sąrašas - asmens kultūrinių orientacijų žymuo / Ingė Lukšaitė. Lietuvos istorijos metraštis. 2006, 2005/2, p. 29-52.