Radvilų portretų ikonografija iki XVIII a. pabaigos.

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTPastaraisiais metais portretų ikonografija vėl atsidūrė meno istorijos tyrinėtojų mokslinių interesų akiratyje. Metodologiškai atsinaujinusi, be tuščių vilčių, neva ji gali atsakyti į kadaise pirmiausia užduodamą klausimą, kaip iš tikrųjų atrodė portretuose vaizduojami žmonės, ji kelia sau kitus uždavinius. Aišku, portretuojamojo atvaizdas tebelieka nepakeičiamas tyrimų šaltinis, tačiau ieškoma būdų jj pažinti iš sudėtingesnės perspektyvos. Tikriausiai ne taip spontaniškai ir ne remiantis įspūdžiu, o kompleksiškiau, metodiškiau ir todėl, tikėtina, įdėmiau. Juk šiais laikais portretas yra viena svarbiausių vaizdo medijų, naudojamų siekiant atkurti socialinius santykius laike ir erdvėje, taip pat ir šeimyninius ryšius. Todėl jis traktuojamas kaip savotiškas ikonografinis kodas - konfigūracija įvairaus pobūdžio ženklų. Teisingai juos perskaičius, pavaizduotas žmogus gali „prabilti“ ir daug apie save papasakoti - laikysena, gestu, drabužiais ir rekvizitais, pagaliau savo veidu ir jo išraiška. Portretinės retorikos kalba neabejotinai buvo labai šabloniška, vis dėlto neapsiribojo vien griežtai kartojamomis schemomis. Ji leidžia vaizduojamą žmogų pažinti ne tik socialiniu požiūriu, bet ir intelektualiai, gal net dvasiškai. [Iš straipsnio, p. 433]

ENIn recent years, portrait iconography has again entered the scientific field of vision of art history researchers. Methodologically updated and no longer holding false hopes that it can answer the primary question of just how the people depicted in portraits actually looked, these days new objectives are being raised in iconography studies. Of course, the image of a portrait subject remains an irreplaceable research source, however scientists are searching for ways of learning about this field from a more complex perspective. The modern approach is perhaps less spontaneous and not based on impressions, but more complex, methodological and therefore, probably more insightful. After all, these days the portrait is one of the most important forms of visual media used to reconstruct social relations in time and space, as well as family links. Therefore it is treated as a kind of iconographic code - a configuration of various types of symbols that when read correctly can make the depicted person “speak” and give away a great deal about themselves - through their posture, gestures, clothing and scenery or props, and ultimately, their facial expression. The language of portrait rhetoric was undoubtedly very formulaic, nonetheless, it was not limited just to strictly repeated schemes. It allowed becoming acquainted with the portrait subject not just in the social sense, but also intellectually and perhaps even spiritually. [Extract, p. 433]

• Genealogia przez obrazy : barokowa ikonografia rodu Sapiehów na tle staropolskich galerii portretowych / Maria Kałamajska-Saeed. Warszawa : Instytut Sztuki Polskiej Akademii Nauk, 2006. VII, 287 p.
• Karalienė Barbora ir jos atvaizdai / Marija Matušakaitė. [Vilnius] : Versus aureus, [2008], c2005. 158 p.
• XVII a. Lietuvos portretas : kultūros, asmenybės ir jos atvaizdo santykis : monografija / Laima Šinkūnaitė. Vilnius : Vilniaus dailės akad. l-kla, 2000. 143 p.