Litvakų palikimas

LTPaprastai manoma, bent jau Vakaruose, kad Holokaustas sunaikino jidiš, o kartu su ja ir Lietuvos žydų civilizaciją. Visai neseniai, žvelgiant į dar užmarštin nenugrimzdusios sėslumo ribos šiaurinės dalies pasaulį, apimdavo jausmas apie taikius štetlus ir geraširdžius rabinus, tarsi nužengusius iš Ilekso Belerio ar Lipšico iš Viznos iliustracijų. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad išnykus didelei, vienalytei ir labai senai visuomenei, teliko šie naivūs ir žavūs prisiminimai. Aišku, ji išnyko ne be svarių priežasčių, o skausmas ir širdperša dėl galybės nekaltų aukų iš dalies atsako į klausimą. Šaltasis karas ir tai, kad eilinis turistas iš Vakarų negalėjo patekti į šią vietą (dėl geležinės uždangos), irgi tapo svarbiais veiksniais, pavertusiais Rusijos štetlų civilizaciją bemaž sapnu. Tačiau buvo ir kitų, užslėptų šio kolektyvinio užmaršumo priežasčių. Palikuonys tų, kurie išliko gyvi, norėjo amžiams užmiršti šias žemes, kur gyveno, plušėjo, kūrė ir tiek daug iškentėjo jų protėviai. Jie troško pamiršti sunkumus, nepriteklius, pogromus šiame „mūsų tėvų krašte", kurio neteko. Jie troško sukurti naują pasaulį, maitinamą kitų šaknų, nusidriekiančių arba į Bibliją (Izraelyje), arba į naujosios jų tėvynės kultūrą bei ideologiją (komunizmo ar liberalizmo, nelygu pasirinkimas). Tačiau taip jau gyvenime būna, kad vieną dieną praeitis būtinai sugrįžta ir nauja jaunųjų žydų karta šiandien dairosi, kas stovi už jų senelių nugarų, vildamiesi išsiaiškinti, kas guli už pasaulio, kuriame jie gyvena, kultūrinio sluoksnio.Jų instinktai ir nuojauta kužda, jog tai, ką jie mato ir patiria, kažkur turi pradžią, ir kad šie prarastos kultūros trupinėliai, religija, menas, teisė ir t. t., kuriuos jie stebi viso pasaulio žydų bendruomenėse ir už jų, privalo turėti bendrą pradžią. Degdami noru suprasti, jie stengiasi nustatyti šio užmiršto „žemės drebėjimo kultūroje" epicentrą. Ne vienas žino, kad ši prarastoji Atlantida yra kažkur šalyje, kurią vietiniai žydai vadino Rusija, o tiksliau - tarp Kauno, Rygos ir Minsko. Kodėl gi ne Vilniuje, buvusioje Šiaurės Jeruzalėje ir nuo Vilniaus Gaono laikų dvasinėje jidiš pasaulio sostinėje. [Iš teksto, p. 48-49]