Brevitas ornata: mažosios literatūros formos XVI-XVII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaudiniuose

LTŠios knygos pagrindas yra filologijos daktaro disertacija, pradėta rašyti dar 1988 m. ir apginta Vilniaus universitete 1993-iaisiais. Pati disertacijos tema buvo suformuluota ne iš karto. Aiški buvo tik pagrindinė užduotis: peržvelgti senosiose Lietuvos knygose dažnai pasitaikančius nedidelius eiliuotus tekstus, apibūdinti jų poetinę formą ir turinį, nustatyti paskirtį. Visi tokie tekstai a priori buvo laikomi epigramomis, taigi užsibrėžtasis tikslas ir buvo patyrinėti šio - kaip tada atrodė - visai konkretaus žanro gyvavimą daugiakalbėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės literatūroje. Pagrindinis tyrinėjimo objektas turėjo būti iškiliausių XVI-XVII a. epigramos meistrų Petro Roizijaus, Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ir Danieliaus Naborovskio kūryba, ne tokių žymių ir visai nežinomų autorių darbelius traktuojant kaip bendrąjį literatūrinį kontekstą. Kaip neretai atsitinka, pradėjus kaupti ir analizuoti autentišką medžiagą, viskas pakrypo kita linkme. Ėmė aiškėti, kad kaip tik tasai „bendrasis kontekstas“ lietuvių literatūrologijoje yra pati tikriausia terra incognita - tarytum neaiškiu kontūru vos vos pažymėtas milžiniškas žemynas, apie kurio egzistavimą lyg ir žinoma, bet kurio neskubama tirti, iš anksto įsitikinus, kad nieko vertingo tenai nėra. Žinoma, lotyniški ar lenkiški eilėraštukai po herbų atvaizdais, neilgi hegzametrais, eleginiu dvieiliu, kartais lyriniais metrais sueiliuoti tekstai, iš kurių sudaryti ištisi panegirinės paskirties leidiniai ar jų dalys, nėra iškilūs raštijos paminklai, trauktini į chrestomatijas ar minėtini literatūros istorijos vadovėliuose. Į nemirtingą šlovę nepretendavo ir patys jų autoriai.Tačiau stulbinanti tokių ir panašaus pobūdžio tekstų gausa ir įvairovė verčia pažvelgti į juos kiek kitaip, vertinti ne kiekvieną skyrium, o bendrą jų srautą, kurio ištakas, pagrindinę vagą ir painius atsišakojimus vis dėlto įmanoma nustatyti. Šis srautas, su tam tikromis išlygomis vadintinas to meto masine kūryba, buvo labai svarbi elitinės, apsišvietusios anų laikų visuomenės viešojo kultūrinio gyvenimo dalis, jis penėjo, ugdė ir lavino talentus, kurie vėliau iškildavo virš bendrojo lygio. Kalbama juk apie epochą, kai ne kiekvienas išsilavinęs žmogus turėjo būti poetas - bet kiekvienas privalėjo mokėti eiliuoti. Teoriškai lyg ir visi tą žinome, tačiau labai nedaugelį domina, kaip, apie ką ir kokiomis formomis eiliavo tas „kiekvienas“. Betgi nieko neišmanydami apie šį „masinės kūrybos“ srautą, niekad nesuvoksime nei žymiųjų tos epochos autorių meistrystės ištakų, nei talento ar originalumo masto. Bent jau disertacijos autorei tasai „literatūrinis kontekstas“, iš pradžių atrodęs tarsi kažkokia vienalytė masė, blankus ir nereikšmingas iškilesniųjų autorių kūrybinės veiklos fonas, pamažu ėmė darytis vis įdomesnis, patrauklesnis ir svarbesnis studijų objektas, kol pagaliau privertė radikaliai apsispręsti: P. Roizijaus, M. K. Sarbievijaus ir D. Naborovskio epigramikos analizės buvo apskritai atsisakyta, atidedant ją vėlesniems laikams ar paliekant kitiems tyrėjams, ir visu pajėgumu kibta į tą „masinę kūrybą“, siekiant įžvelgti jos vidinę struktūrą, raidos dėsningumus, pagaliau - atskleisti paties jos egzistavimo prasmę. Sukauptos medžiagos kiekiui grėsmingai didėjant, tyrimų sritį teko apriboti dar kelis sykius. Buvo atsižadėta įžūlaus užmojo aprėpti ir aštuonioliktą amžių; darbe minimi ar cituojami tik kuo nors labai ypatingi ar kokios nors tendencijos tolesnę raidą atspindintys šio šimtmečio pavyzdžiai.Išskyrus M. Mažvydo akrostichus, nenagrinėta panašaus pobūdžio kūryba, spausdinta Rytų Prūsijoje: lietuviškieji eilėraštukai turėtų būti vertinami atsižvelgiant į vokiškosios literatūros kontekstą, o šioje srityje autorė yra visiškai nekompetentinga. Atsisakyta ir ketinimo panaudoti rankraščiuose išlikusią medžiagą,- net paviršutiniška XVI-XVIII a. LDK rankraštynų apžvalga pareikalautų ne vienerių metų kruopštaus triūso. Todėl darbe pateikta tik viena kita poezijos citata iš rankraščių, ir tai ne originalūs kūriniai, bet pavyzdžiai, kuriais buvo iliustruotos teorinės žanrinės definicijos mokyklinėse retorikose ir poetikose. Trumpiau tariant, ši knyga parašyta apie nedidelę spausdintinės, t. y. oficialiosios, „fasadinės“ XVI-XVII a. LDK literatūros dalį, - tačiau akivaizdu, kad ir tokia iš pažiūros visai siaura tema pakankamai daug galima pasakyti. [Iš Pratarmės]

ENThis book is based on a doctoral thesis which was defended at the University of Vilnius in 1993 and later considerably supplemented with new material. The object ofresearch was chosen on empirical grounds. At the time when the theme of the thesis was formulated, research into Latin and Polish literature in the Grand Duchy of Lithuania (gdl) was far from sufficient. The existing few studies focused on the largest, most significant works (mostly, Latin heroic poems) and on works of the authors who had once gained European fame (such as Matthias Casimirus Sarbievius or Nicolaus Cristophorus Radivilus). Texts by not too well-known or anonymous authors as well as small works which were unusually abundant in the 16th-17th cc. publications in Lithuania, were almost completely overlooked (with the exception of such texts in Lithuanian). Traditionally, they would be described as void of both artistic value and independent contents and treated as a homogeneous grey mass, ‘literary garbage’ failing to stir anyone’s interest. Their panegyric intention - when panegyric is primitively understood as ‘serving the purposes of the ruling classes’ - was constantly emphasized in an especially derogatory manner. The wish to change this attitude provided an impetus to this work. An attempt was made to study as many of those ‘small’ texts as possible, to translate and publicize the most interesting ones or those which are typical in one or another respect, to reveal the diversity ofthe contents, composition methods and peculiarities of their style, to show how they functioned in public cultural life of society. However, material that vast cannot be approached without a certain theoretical basis.Therefore the classification of literary works of this type, distinguishing independent forms from ‘the grey mass’, and their theoretical definition, as well as finding out where, when and how they had reached Lithuanian culture and how they further developed in this specific environment became the main objective ofthe present work. Since modern systems of genre classification rest, in principle, on Plato’s and Aristotle’s concepts of ‘type’ and ‘genre’ which even in Classical times left many small literary forms out, they are hard to apply to the chosen object of research. For this reason, the work is based on literary sources of the reviewed period - the 16th-17th centuries; these sources include notes on poetics and rhetoric by the students of Vilnius Jesuit Academy. In the present work, small literary forms are those the theoretical definitions of which postulate brevity and conciseness as their special distinguishing feature - epigram and its derivatives. In the theory of poetics of the period under review, a firm stand was taken by a certain non-systematic term poesis epigrammatica (epigrammatic poetry), coined in analogy with the terms poesis elegiaca, poesis funebris, introduced by Jacobus Fontanus. Research thus embraced various forms attributed to this category, although the brevity of some of them was not the issue of theoretical definition. [From the publication]