Skorbuciany - na rozdrożach historii

• Lenkų kalba / Polish
• Lietuvių kalba / Lithuanian

LTJeigu tikėtume vietinių žmonių pasakojimais, o tikėti tenka, nes moksliniai tyrinėjimai to nepaaiškina, Skurbutėnų (lenk. Skorbuciany) pavadinimas siejamas su žodžiu skorbutas (lot. skorbutas). Kitaip tariant, puvinys arba cinga-liga, pažeidžianti dantenas ir dantis. Negydoma ji baigiasi mirtimi. Ligą aprašė jau Hipokratas. Nuo senų laikų skorbutas laikytas jūreivių, piratų ir kareivių liga. Ją sukeldavo daržovių ir vaisių, kuriuose yra būtinas organizmo atsparumui vitaminas C, trūkumas. Panašu, kad Skurbutėnuose XV a. įkurta sergančių šia liga riterių gydykla. Grįždami iš ilgo karo žygio per Rudnios girią jie pasiklydo, tad kelionė į namus užsitęsė. Skurbutėnai (Vilniaus rajonas, Pagirių seniūnija) įsikūrę Rudnios girios pakraštyje, prie Asdrės upės (Vokės intakas). Nuo Tarnėnų pusės upė užtvenkta, iš čia kilęs Tarnėnų tvenkinio pavadinimas. Prie kelių hektarų ploto vandens telkinio vasarą susirenka maudynių mėgėjai, ištisus metus vyksta žvejyba. Nuo Vilniaus iki Skurbutėnų, vienos iš ramiausių ir gražiausių Vilnijos vietovių, tėra 22 kilometrai. Retai kas čia apsilanko, nes į Skurbutėnus veda smėlėtas kelias, infrastruktūra kaime neišvystyta. Skurbutėnai - vartai į Rudnios girią, kuri užima 37 tūkst. hektarų plotą. Girią sudaro mišrūs miškai; vyrauja pušynai su daugybe paukščių ir žvėrių. Prieš II pasaulinį karą giria laikyta gražiausia pasienio giria. XV-XVII a. garsėjo kaip karališkųjų medžioklių vieta. Paskutinis lokys čia nušautas 1885 m. Nieko nuostabaus, kad pavadinimai „Lokio sala“ arba „Lokio pėda“ mums asocijuojasi su medžiokle ir medžiotojais. Leidinio „Jadvyga ir Jogaila“ autorius istorikas Karolis Šainocha rašė, kad viduramžiais kelias savaites trukusias tradicines medžiokles pradėjo Kazimieras IV Jogailaitis.Karalius Vladislovas Jogaila (Jagiella) čia ne tik medžiodavo, bet ir ilsėdavosi. Anuomet medžioklė buvo populiari pramoga kaip jodinėjimas XIX a. arba futbolas XX a. Vietos medžioklei būdavo parenkamos kur gausu žvėrių. Tuo paaiškinama vietovardžio Žvėrynas reikšmė. Iki šių dienų taip vadinamas vienas Vilniaus miesto rajonas. Žvėrynas ir jo sudėtinė dalis Vingis (dabar Vingio parkas) anksčiau priklausė kunigaikščiams Radviloms. Čia stovėjo medžioklės vila, kurioje pavargusių po medžioklės vyrų laukė teatro trupės pasirodymai ir linksmosios moteriškės. XIII a. gyvenęs Nesvyžiaus valdytojas Karolis Radvila vadintas lietuviškuoju lokiu - ne tik dėl stiprių rankų ir tvirto stoto. Jo rūmų salonuose vyko dresuotų meškų pasirodymai. Smurgainyse čigono dresuotos meškos šokdavo ant įkaitintų metalinių rinkių. Istoriniai šaltiniai aprašo meškų dresavimo "mokyklą“ Smurgainyse, vadintą Smurgainių akademija, garsėjusią Paryžiuje ir Romoje. Kartą meškomis kinkyta karieta Karolis Radvila puikuodamasis atvyko j Varšuvos karalių rūmus. Tai pamatęs karalius patikėjo pasakojimu, kad Nesvyžiaus valdytoją aplankė Venecijos pasiuntinys ir kai pamatė mešką, nešiojančią svečiams valgius lėkštėse, gavo širdies smūgį. Tokio didelio žvėries Venecijos pasiuntinys nebuvo matęs. Žinoma, kad Rudnios girioje savo žvėryną turėjo ir karalius Žygimantas I Senasis. 1511 m. girioje jis pasistatė medinę medžioklės vilą, kurioje lankydavosi ir jo sūnus Žygimantas Augustas. Vilos rūsiuose visada būdavo šimtai butelių užjūrio vynų ir dešimtys medinių statinių alaus. Žygimantas Augustas medžioklių metu čia slapta susitikdavo su Barbora Radvilaite-Goštautiene. Šeimininkams ir svečiams patarnaudavo viloje nuolat gyvenę tarnai. Prie vilos pastatytose arklidėse laikė žirgus, šunidėse augino kurtus ir vižlus - šunis medžioklei.Kelias į Rudnios girioje esantį žvėryną vedė per Skurbutėnus. Netoliese medžiodavo stambius žvėris-šernus, stirnas, stumbrus ir meškas. Dėl vertingų kailių medžiodavo kiaunes, sabalus, lapes. Nudyrę kailius, žvėrieną kepdavo ant laužų. Žvėrių galvų neišmesdavo - jomis puošdavo stalus, vėliau - darydavo iškamšas. Medžioklės trofėjai puošdavo pilių ir rūmų sienas kaip vyriškumo ir jėgos įrodymas. Ypatingu gardumynu laikytos keptos meškų letenos. Dabar Vilniaus rajone esantis Skurbutėnų kaimas carinės Rusijos laikais priklausė Vilniaus gubernijai (Trakų pavietas, Tarpupio seniūnija). Tuometinis vietovės adresas: Sielo Skorbutiany, stancija Lentvarov (Skurbutėnų kaimas, Lentvario stotis). Nors nuo Lentvario iki Skurbutėnų 16 kilometrų, anais laikais tai buvo trumpiausias kelias išvykstantiems ir atvykstantiems. Lentvario stotyje (geležinkelis ėjo per Tiškevičių valdas) atvykstančių keliautojų laukdavo arkliais kinkytas transportas. 1883 m. kelionė iš Lentvario į Skurbutėnus duobėtais keliais trukdavo 2 valandas. Skurbutėnų kaimo apskritį sudarė kaimai: Skurbutėnai, Juodbaliai, Tarnėnai, Kaišialakiai, Kryžiškės, Kazaklarai, Melekonys, Merešlėnai ir totorių gyvenvietė Keturiasdešimt Totorių, nuo Skurbutėnų nutolusi apie 3 kilometrus. lometrus. Pirmieji totoriai į šias vietas atvyko 1397 m. nuo Juodosios jūros ir Dono. Po pergalės Kryme Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis totorius su šeimomis atsigabeno kaip belaisvius. Kitų šalių puldinėjimai XIV a. - įprastas dalykas. Duoklė (pinigai, brangenybės, arkliai ir namų apyvokos daiktai) leido išlaikyti kariškių šeimas ir papildė valstybės iždą. Karo belaisviai dirbdavo sunkiausius darbus, gražiausios belaisvės tapdavo turtingųjų sugulovėmis, kartais - žmonomis. [Iš teksto, p. 166-167]