Pasakų sekėjos moterys ir jų repertuaro ypatumai

LTĮvairių tautų etnografiniai duomenys rodo, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje tarp pasakotojų dominavo vyrai: jie, gyvendami mobiliai, turėjo daugiau galimybių išgirsti naujų tautosakos kūrinių. Moterys dažniau atlikdavo tarpininkių vaidmenį: jos išlaikydavo ir perduodavo vyrų kuriamas, iš tolimesnių apylinkių parnešamas ir sekamas pasakas. Ir nors jų įtaka pasakų sekimo tradicijai yra ženkli, lietuvių folkloristikoje pasakų sekėjos moterys nėra sulaukusios tiek dėmesio kiek dainų atlikėjos. Moterims būdingas išskirtinis jautrumas aplinkai, emocionalumas, ir tai veikia jų pasakojimo stilistiką. Namų rutina, rūpestis vaikais, žemesnė socialinė padėtis lokalinėje kaimo bendruomenėje darė didelę įtaką jų mėgstamų sekti pasakų repertuarui. Moterų pasakojimo erdvė susijusi su artimiausiais šeimos nariais – vaikais. Įsitraukusios į mažųjų ugdymo procesą, motinos įvairaus augumo vaikams intuityviai parinkdavo jų amžiui tinkamų žanrų, siužetų ir sudėtingumo pasakas. Jos sekdavo tokias pasakas, kurių pagrindinės veikėjos būdavo mergaitės, neretai skriaudžiamos, užimančios žemą socialinę padėtį. Pasakojančios moterys, merginos drauge vakarodavo ir dirbdavo smulkius verpimo, nėrimo darbus. Taip mergaitės įsidėmėdavo vyresnių moterų sekamų pasakų personažus, jų veikėjoms būdingus stereotipinio elgesio modelius ir vėliau galėdavo jau pačios pasakoti šiuos kūrinius, juos perduoti savo atžaloms. Taip moterys formavo savitą pasakų sekimo kultūrą, išskirtinę tiek pasakų repertuaru, tiek pasakojimo stilistika. Šiame straipsnyje siekiama įvertinti lietuvių pasakų sekėjų moterų vaidmenį tradicinėje bendruomenėje, bendrais bruožais apibūdinti moterų sektų pasakų repertuaro tendencijas. Tyrimas atliekamas pasitelkiant konteksto analizę.Chronologinės tiriamosios folkloro ir etnografinės medžiagos ribos apima laikotarpį nuo XIX a. iki XX a. antros pusės, analizei pasi telkiami ir vienos pateikėjos, kurios pasakos fiksuotos XXI a., kūriniai ir biografijos detalės. Raktažodžiai: pasakų sekėjos moterys, pasakų repertuaras, lietuvių tautosaka. [Iš leidinio]

ENAccording to ethnographic data from various countries, from the end of the 19th to the first half of the 20th century men became predominant storytellers, since their mobile way of living enabled them to enrich their repertoire. Women’s role, on the other hand, resembled that of the mediators, preserving and transmitting folktales that men created or brought home from remote places. Women did play a significant role in the folktale tradition; however, in the Lithuanian folklore research, women storytellers have not been given similar attention as folksingers. Women exhibit special sensitivity towards their surroundings and greater emotionality, which affects the style of their storytelling. The everyday routines, childcare duties, and lower social status in village communities used to significantly impact their favored repertoire. Women’s storytelling mostly evolves around their closest family members – their children. Being involved in the process of their upbringing, mothers would intuitively select folktales that would best suit the age of their children in terms of genre and complexity. They favored folktales with little girls as protagonists – either treated unjustly or belonging to the lower social sphere. Since women storytellers usually spent evenings with girls, either spinning or knitting, the girls would listen to their stories and take note of their characters as well as stereotypical behavior patterns, being able to subsequently recreate these compositions and pass them on to their offspring. Thus women storytellers shaped a singular culture of folktales, standing out both in terms of its repertoire and style. This article aims at evaluating the role of the Lithuanian women storytellers in the traditional community and describing general features of their repertoire.As a research method, context analysis is employed. The chronological boundaries of the analyzed folklore and ethnographic material encompass the 19th century and the first half of the 20th century; however, fragments of repertoire and biographic details of one storyteller recorded as late as the 21st century, are also included. Keywords: women storytellers, folktale repertoire, Lithuanian folklore. [From the publication]

• Apie pasakų sekimo ypatumus / Jūratė Šlekonytė. Tautosakos darbai 2005, 29, p. 86-99.
• "Aš jau prisimenu..." : autobiografiniai lietuvių moterų pasakojimai folkloristo akimis / Lina Būgienė. Tautosakos darbai 2011, 41, p. 44-62.
• Folklorinis vargo naratyvas : Kristinos Skrebutėnienės fenomenas / Bronė Stundžienė. Tautosakos darbai 2010, 40, p. 15-41.
• Gili gili upelė: Agotės Žuraulienės atliktų tautosakos kūrinių rinktinė ; Parengė Edita Korzonaitė (tekstus) ir Živilė Ramoškaitė (melodijas) : recenzija / Aušra Žičkienė. Tautosakos darbai 2006, 31, p. 260-261.
• Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas / Bronislava Kerbelytė. Vilnius : LLTI, 1999-2009. 4 t. (436, 484, 452, 611 p.).
• Lituanistinis Augusto Schleicherio palikimas. T. 2 / [redaktorių kolegija. Vilnius : Lietuvių kalbos institutas, 2014. 783 p.
• Lyties tyrinėjimai lietuvių etninėje kultūroje / Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė. Inter-studia humanitatis. 2008, Nr. 5, p. 129-145.
• Moteriškasis pasaulis dainose / Bronė Stundžienė. Tautosakos darbai 2002, 23, p. 13-25.
• Parašyta moterų / Viktorija Daujotytė. Vilnius : Alma littera, 2001. 853 p.
• Pasaka "Eglė žalčių karalienė". Tomas 1, Lietuvių variantai sudarė ir parengė Leonardas Sauka ; [kalbą redagavo ir variantus tekstologiškai tvarkė Kostas Aleksynas ; melodijas rengė ir redagavo Živilė Ramoškaitė]. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. 650 p.
• Pasakojimo etnografija: nepažintas pasakotojo pasaulis / Jūratė Šlekonytė. Homo narrans: folklorinė atmintis iš arti / mokslinė redaktorė Bronė Stundžienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012. P. 293-316, 507-509.
• Pasakų sekėja XX–XXI a. sandūroje: subartoniškės Antaninos Čaplikienės atvejis / Jūratė Šlekonytė. Tautosakos darbai 2022, 64, p. 133-154.
• Pasakų sekimas vaikams tradicinėje lietuvių kultūroje: kūrinių su žiaurumo elementais paskirtis / Vita Džekčioriūtė-Medeišienė. Tautosakos darbai 2021, 62, p. 28-50.
• Pastangos švelninti kūrinį : pasakos "Eglė žalčių karalienė" periferiniai variantai / Leonardas Sauka. Tautosakos darbai 2007, 33, p. 45-55.
• Takios tradicijos samprata / Giedrė Šmitienė. Tautosakos darbai 2011, 41, p. 15-43.
• „Ta pasaka paeina iš Azijos par vainas...“ Kareivis pasakotojas Lietuvos kaimo bendruomenėje XIX a. antrojoje–XX a. pirmojoje pusėje / Jūratė Šlekonytė. Tautosakos darbai 2020, 60, p. 15-40.
• Verpimas Lietuvoje : liaudies kultūros likimas / Auksuolė Čepaitienė. Vilnius : Diemedžio leidykla, 2001. 312 p. : iliustr.
• Žmonės ir gyvūnai lietuvių pasakose : didaktiniai ir psichologiniai aspektai / Jurga Sadauskienė. Tautosakos darbai 2018, 56, p. 59-83.