LTAukštų pareigūnų skyrimo galią Lietuvos prezidento institucijai priskiria ir prezidentų galias tyrinėjantys akademikai, ir politikos praktikai. Straipsnyje nagrinėjama, kas lemia prezidento dekretų, kuriais Seimui teikiamos aukštų valstybės pareigūnų nominacijos, sėkmę arba nesėkmę. Kartu tyrimo teorija ir rezultatai yra interpretuojami platesniame pusiau prezidentizmo literatūros kontekste: ką ši galia pasako apie prezidentų vaidmenį ir režimo veikimą? Analizei naudojamas originalus duomenų rinkinys. Jį sudaro 337 Lietuvos prezidentų 1993–2023 m. Seimui teikti dekretai, kuriais buvo skiriami valstybės pareigūnai. Statistinė analizė yra papildoma pusiau struktūruotų interviu su aukšto rango politikais medžiaga. Tyrimas atskleidžia kelis esminius dalykus. Pirma, didelis dekretų sėkmės procentas (apie 92,7) yra paaiškinamas konstitucinio algoritmo paskatų ir neformalios praktikos suderinti nominacijas tarp prezidento ir valdančiosios daugumos prieš jas pateikiant Seimui. Antra, kiekybinė analizė ir kokybiniai interviu rodo, kad dekretų sėkmę didina paskyrimai į teismines institucijas ir kai yra patariamoji institucija (Teisėjų taryba), o mažina – paskyrimai į institucijų vadovų postus. Trečia, kai kuriuos atvejus gali paaiškinti su asmeniu susiję veiksniai – amžius (kiekybinės analizės rezultatas) arba prisistatymas Seime (interviu medžiaga). Galiausiai, sugyventinio režimas – kai prezidentas ir valdančioji parlamento dauguma turi skirtingas politines pažiūras – paaiškina dekretų sėkmę tik iš dalies. Kartais dekretai būna nepriimami dėl santykių „temperatūros“ nukritimo trumpajame laikotarpyje.Tačiau iš to yra sugrįžtama į bendradarbiavimo fazę – taigi aukštų pareigūnų skyrimo galia Lietuvos režime šiuo požiūriu prieštarauja pusiau prezidentizmo tyrimuose populiariai konkurencijos tarp vykdomosios valdžios grandžių paradigmai. Prezidentas ir aplink šią galią sudėliota stabdžių ir atsvarų sistema kone idealiai įkūnija moderatoriaus funkciją, tačiau svarbi sąlyga yra tai, kad pats moderatorius yra konstituciškai „moderuojamas“. Reikšminiai žodžiai: pusiau prezidentizmas, aukšti pareigūnai, skyrimo galia, sugyven tinio režimas. [Iš leidinio]
ENBoth academics who study presidential powers and political practitioners ac knowledge that Lithuanian president enjoys the power to appoint high-ranking officials. This article investigates the determinants of success (or failure) of presidential decrees by which nominations of high-ranking public officials are submitted to Seimas. Presented theory and results are also discussed in a wider context of literature on semi-presidentialism: what does this power say about the role of presidents and the functioning of such regimes? Analysis employs an original data set, which consists of 337 decrees by presidents of Lithuania from 1993 to 2023 that were submitted to Seimas for consent regarding the appointment of respective public officials. The statistical analysis is complemented by information from semi-structured interviews with several high-ranking politicians. The study reveals several key points. First, high success rate of decrees (about 92.7 percent) is explained by the incentives of the constitutional algorithm and the informal practice of coordinating nominations between the president and the ruling majority before submitting them to Seimas. Second, quantitative analysis and qualitative interviews reveal that the success of decrees increases with the judicial appointments that are advised by a body of experts (Council of Judges) and decreases with appointments to heads of institutions. Third, some cases can also be explained by personal characteristics of nominees: age (result of quantitative analysis) or their self presentation to Seimas (semi-structured interviews). Fourth, cohabitation – when the president and the parliamentary majority are of different political camps – only partially explains the success of decrees. Some unsuccessful decrees occur because of a short-term drop in the “temperature” of intra-executive relationship.However, this drop usually bounces back to cooperation phase – thus, the power to appoint high-ranking officials contradicts popular paradigm of literature on semi-presidentialism, namely that sees the relationship between president and government as competitive. The president himself together with the system of checks and balances around this power almost ideally embody the moderating power: important condition is that the moderator himself is also constitutionally “moderated”. Keywords: semi-presidentialism, key officials, appointment power, cohabitation regime. [From the publication]