LTStraipsnyje nagrinėjama latvių kalbos žodžio mēle ‘liežuvis’, izoliuoto baltų kalbose, etimologija. Ligšioliniai etimologijos bandymai operuoja semantine raida ‘kalbėjimas, šneka’ → ‘kalba’ → ‘liežuvis’. Tokia raida yra galima, tačiau straipsnyje analizuojamais trimis atvejais nėra pakankamai įtikinama. Naujoji etimologija siūlo la. mēle, atspindintį bl. *mēliiā, sieti su kitu indoeuropiečių anatominės leksikos izoliatu – tocharų *mele- ‘nosis’, atspindinčiu ankstesnį *molo- ar *mēlo-. Semantinis ryšys tarp ‘liežuvio’ ir ‘nosies’ nėra trivialus, tačiau esama rimtų argumentų tam pritarti, jei ‘liežuvis‘ interpretuojamas kaip ‘ragautojas’, o ‘nosis’ – kaip ‘uostytoja’. [Iš leidinio]
ENIn the present study the Latvian mēle ‘tongue’, an isolate within the Baltic lexicon, is studied from the point of view of its etymology. The existing etymological attempts operate with the semantic development ‘speech’ → ‘language’ → ‘tongue’, which is naturally quite legitimate, but in the three concrete cases analyzed here is not convincing enough. The new solution connects the Latvian mēle ‘tongue’, reflecting the Proto-Baltic *mēliiā, with another isolate in the Indo-European anatomical lexicon, the Common Tocharian *mele- ‘nose’, reflecting the Pre-Tocharian *molo or *mēlo-. The semantic connection between ‘tongue’ and ‘nose’ is not trivial, but there are strong arguments for its acceptance, if ‘tongue’ is interpreted as ‘taster’ and ‘nose’ is interpreted as ‘smeller’. Keywords: Baltic; Tocharian; Indo-European; anatomical lexicon; etymology; semantic motivation. [From the publication]