Laiškai iš praeities: Justino Marcinkevičiaus laiškai mokytojai Genovaitei Andrašiūnienei

LTIlgametė įprasta komunikacija laiškais labai pakito. Dar prieš porą dešimtmečių rašyti laiškus į kitą miestą, šalį ar tiesiog toliau gyvenančiajam buvo visiškai įprastas reiškinys. O dabar, jei ir išsiunčiami popieriniai laiškai, tai būna dažniausiai dokumentai arba atvirukai su sveikinimais ir linkėjimais. Taigi, laiškus tyrinėti įdomu ir prasminga kaip nykstantį komunikacijos būdą. Laiškų tyrimai įdomūs įvairių mokslo šakų atstovams, kurie tokiu būdu turi galimybę sužinoti daugiau informacijos apie laiško adresatą, adresantą, bendrą laiško komunikacijos diskursą. Laiškai traukia ne tik mokslininkų dėmesį, bet ir asmenybėms neabejingą skaitytoją, todėl jų publikacijos būna itin populiarios, ypač žinomų žmonių, skaitomi tarsi romanai. Be to, tai pateisina visuomenės normų nustatytą tabu – svetimų laiškų skaitymą. Šio straipsnio tyrimo objektas – poeto Justino Marcinkevičiaus laiškai mokytojai Genovaitei Andrašiūnienei, rašyti 1949–1961 metais išvažiavus studijuoti į Vilnių. Andrašiūnienė buvo Prienų rajono šviesuolė, lietuvių kalbos mokytoja, kuri rėmė finansiškai ir morališkai gabius savo mokinius, tarp jų ir poetą Marcinkevičių, kalbininką Joną Kazlauską. Apie šių laiškų egzistavimą daug metų sklandė žinia tarp prieniškių, kol prieš kelerius metus jie atsitiktinai pateko į poeto šeimos rankas (apie šių laiškų išlikimą nežinojo ir pats Marcinkevičius). Išlikę 44 Marcinkevičiaus laiškai mokytojai Andrašiūnienei, kurie buvo rašyti studijų metais iš Vilniaus. 43 laiškai išsilaikę puikiai, o vienas jau nebeįskaitomas, nes išplyšęs trečdalis teksto. Iš viso kompiuteriu buvo perrinkta 3,2 a. l. teksto. Laiškų tyrimas atskleidžia Marcinkevičiaus ir jo mokytojos artimą ryšį, projektuojamą tarsi mamos ir sūnaus santykį.Andrašiūnienė – ne tik finansinė rėmėja, motiniška globėja, bet ir pirmoji jaunojo poeto kūrybos kritikė, svariai prisidėjusi prie jo asmenybės formavimo. Straipsnyje šie santykiai atskleidžiami tiek trumpai aptariant turinį, tiek atkreipiant dėmesį į laiškuose vartojamus kreipinius. Poeto pasirinkimas vadinti mokytoją mama, mamyte, motina patvirtina faktą, kad ankstyvoje paauglystėje mamos netekęs vaikas ilgisi motiniškos globos. Jaunojo poeto laiškuose atsiskleidžia jo talentas rašyti – tekstai sklandūs, literatūriški. Be to, daug susirašinėjama apie jo paties kūrybą, pasakojama apie poezijos pasiekimus ir kūrybinius nuopuolius. Nors mažai ir labai atsargiai rašoma apie pasipriešinimą tuometinei ideologijai, vis dėlto šias Marcinkevičiaus nuostatas laiškuose galima išskaityti. Įdomūs laiškai, kuriuose jaunasis poetas ginčijasi, pykstasi su mokytoja, nes jie atskleidžia ir poeto maištingumą, kuris yra labai netikėtas. Galimybė pažvelgti į Marcinkevičiaus jaunystę, skaitant jo laiškus, suteikia daugiau žinių apie poeto kūrybos kaitą ir jo asmenybės formavimąsi. Pagrindinės sąvokos: Justinas Marcinkevičius, laiškai, egodokumentika, komunikacija. [Iš leidinio]

ENNowadays, the long­standing communication by letters has changed a lot. A couple of decades ago, writing letters to another city, country or simply to someone who lives further away was a completely normal activity. Today, paper letters are usually only documents or postcards. Thus, it is interesting and meaningful to study letters as a disappearing form of communication. Researching letters is interesting for representatives of various branches of science. Investigating ego documents, especially letters, gives us an opportunity to find out more about the past communication, sender and receiver of the letter and the general discourse of the researched period. Reading letters, especially letters written by famous public figures, is interesting not only for the scientists, but also for the regular readers. Furthermore, it justifies the taboo set by social norms – prohibited reading of stranger’s letters. The subject of this article are the letters of the Lithuanian poet Justinas Marcinkevičius to his teacher Andrašiūnienė, written in 1949–1961, after leaving Prienai to study at Vilnius University. Andrašiūnienė was a famous intelligent of Prienai district, a teacher of the Lithuanian language, who financially and morally supported her talented students, including famous poet Marcinkevičius and linguist Jonas Kazlauskas. The leads of the existence of these letters circulated among the people of Prienai for many years, until a few years ago they accidentally came into poet’s family hands (Marcinkevičius himself did not know about the existence of these letters). There are 44 letters of Marcinkevičius to teacher Andrašiūnienė, which were written while he was studying at Vilnius University. 43 letters are perfectly preserved, but one is no longer legible, because a third of the text is damaged.The research of the letters reveals a close relationship between young poet Marcinkevičius and his teacher: a son­mother relationship. Marcinkevičius’ choice to call the teacher mother, mommy, confirms the fact that he is missing for mother’s care and attention (he lost his real mother in his early adolescence). Andrašiūnienė was not only a financial supporter, guardian, but also the first critic of the young poet’s writing. This critique significantly formed poets’ personality. The young poet’s letters reveal his talent for writing: the texts are fluent and literary. Also, there are a lot of stories about his achievements and creative downfalls. Marcinkevičius is carefully writing about his negative position towards the ideology of the time. It is interesting to read letters where Marcinkevičius is arguing and getting angry with his teacher. These letters reveal the rebellious side of the poet, which is completely unexpected. The opportunity to look at Marcinkevičius’ youth by reading his letters deepens the knowledge of the change of the poet’s work and the formation of his personality. Keywords: Justinas Marcinkevičius, letters, self­documentation, communication, ego documents. [From the publication]

• Asmeninė kalba : laiškai šiaurės panevėžiškių patarme / Aurelija Tamošiūnaitė. Archivum Lithuanicum. 2008, t. 10, p. 111-136.
• Balio Sruogos asmeninių laiškų kreipinių raiška / Gabija Bankauskaitė-Sereikienė, Ilona Mickienė, Sandra Šiaučiulytė. Respectus philologicus. 2008, Nr. 13 (18), p. 79-90.
• Folklorinė laiško paradigma / Vita Ivanauskaitė. Tautosakos darbai 2007, 33, p. 133-150.
• Intymumas Antano Vaičiulaičio laiškuose žmonai Joanai Abramikaitei / Neringa Klišienė. Teksto slėpiniai. 2016, Nr. 18, p. 20-37.
• „Ir aš nebijau juodos.“ Santykis su motina Janinos Degutytės tekstuose / Giedrė Šmitienė. Literatūra. 2018, t. 60 (1), p. 26-53.
• Lietuvių kalbos etiketas : semantika ir pragmatika / Giedrė Čepaitienė ; Šiaulių universitetas. Humanitarinis fakultetas. Šiauliai : Šiaulių universiteto leidykla, 2007. 343 p.
• Paprasti laiškai : kontekstinio tyrimo metodika / Giedrė Šmitienė. Tautosakos darbai 2018, 55, p. 134-154.
• Raštingumo link : keli sociolingvistiniai XX a. pradžios lietuvių išeivių portretai / Aurelija Tamošiūnaitė. Oikos: lietuvių migracijos ir diasporos studijos. 2013, 16, p. 59-74.