XII a. pabaigos - XIV a. pradžios lietuvių karybos bruožai

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTLietuvos valstybės kūrimosi, plėtros ir stiprėjimo periodas neatsiejamas nuo savarankiškų lietuvių karo žygių į gretimas žemes. Pirmasis toks karo žygis šaltiniuose užfiksuotas 1183 m. Nuo šio laikotarpio istorijos metraščiuose vis dažniau imama minėti Lietuvą ir lietuvius, siaubiančius beveik visų kaimynų žemes. Labai tikėtina, kad panašaus pobūdžio žygių būta ir anksčiau, bet, kadangi istorijos šaltiniuose apie ankstyvesnę savarankišką lietuvių veiklą nekalbama, 1183 m. derėtų laikyti lietuvių karo žygių chronologiniu atsparos tašku. Po šio „lūžio taško" lietuviai vis intensyviau pradeda vykdyti grobiamuosius žygius ar reidus ir užsitarnauja ne pačių maloniausių epitetų. XIII a. pradžioje jungtinės lietuvių kunigaikščių pajėgos ima vis dažniau rengti žygius į Livonijos bei Rusios žemes, nevengdamos ir tolimesnių kelionių į rytų slavų kunigaikštysčių gilumą, taip atsidurdamos net ne kaimyninių kunigaikštysčių interesų zonoje. Iki šiol išsamesnės istorikų analizės laukia viename iš Naugarde aptiktų beržo tošies laiškų, datuojamų XII a. pabaiga - XIII a. pradžia, paminėtas lietuvių žygis prieš karelus. Neaišku, kas paskatino XII a. pabaigoje lietuvius pradėti savarankiškus karo žygius, kurie metams bėgant vis intensyvėjo, o ilgainiui jgavo jau ir politinį pobūdį. Slavų metraščiuose duoklininkais bei žirgšėriais vadinti vyrai netikėtai pradeda judėti beveik visomis kryptimis ir vykdyti didesnius ar mažesnius žygius. Labai sunku pasakyti, kas lėmė šį procesą ir kada tiksliai jis prasidėjo. Palikus šį klausimą istorikams, norėtųsi j minėtą laikotarpį pažvelgti archeologo akimis. Deja, užtikrintam tyrimui vis dar trukdo datavimo ir tipologijos problemos.Kai kurių archeologinių artefaktų datavimas apima labai platų laikotarpį - du ar tris šimtus metų, o tipologinės schemos - neišsamios. Trūkstant tikslumo, archeologinius radinius susieti su tam tikru laikotarpiu yra labai sudėtinga. Vis dėlto net ir laikantis gan plačių chronologinių ribų, galima įžvelgti tam tikras tendencijas ir jas susieti su procesais, vykusiais XIII, XIV ar net XII a. Neaiški XII a. situacija ir šio amžiaus devintajame dešimtmetyje prasidėję karo žygiai verčia ieškoti jų ištakų kiek ankstesniame laikotarpyje, nei minima rašytiniuose šaltiniuose. Kas vyko lietuvių žemėse XII a., gali atsakyti tik archeologijos mokslas. Istoriniuose šaltiniuose Lietuvą 1009 m. paminėjus dramatiškame krikščioniškos kankinystės kontekste, žinių apie ją, be keleto užuominų apie Kijevo kunigaikščių žygius į Lietuvą, neatsiranda beveik du amžius. [Iš straipsnio, p. 51]

ENThe period of creation, expansion and strengthening of the Lithuanian state is unthinkable without the independent war campaigns made by Lithuanian raiders into nearby lands. The first such campaign was recorded in sources in 1183. From this period, accounts about Lithuania and Lithuanians ravaging almost all their neighbouring lands started to appear more frequently in historical annals. It is very likely that similar campaigns took place earlier as well, but as historical sources do not mention any previous independent Lithuanian activities, the year 1183 should be held as the chronological point of reference for Lithuanian war campaigns. After this "turning point", Lithuanians started to conduct campaigns of plunder and raids with increasing intensity, earning probably not very pleasant epithets from among their victims. In the beginning of the 13th century, the joint Lithuanian dukes' forces started engaging in ever more frequent raids into Livonian and Rus’ian lands, sometimes venturing on journeys even deeper into the eastern Slavic duchies and finding themselves in the zone of interest of duchies lying beyond their neighbours. A Lithuanian raid against the Karelians mentioned in one of the manuscripts on birch bark found in Novgorod and dating to the late 12th-early 13th centuries awaits thorough analysis by historians. It is unclear what prompted Lithuanians to embark on independent war raids and campaigns in the late 12th century that intensified as the years passed, until they gradually took on a political character. Slavic annals mention how these men called tribute-payers and horse-feeders unexpectedly began to move in almost all directions and engage in both minor and major campaigns. It is difficult to say what determined this process or exactly when it began. Leaving this question to historians, it would be wise to review this period from the archaeologist's perspective.Unfortunately, dating and typology problems still inhibit researchers from conducting absolutely qualified studies. The dating of certain archaeological artefacts covers a very broad time-scale - two or three hundred years, while typological schemes are not comprehensive. Given this issue with accuracy, it is very difficult to link archaeological artefacts with a particular period. Nonetheless, even if we keep within a rather wide chronological framework, certain trends can be distinguished which can be linked to processes that took place in the 13th, 14th and even 12th centuries. Our uncertainty of the situation in the 12th century and the war campaigns that began in the 1180s prompt us to look for their origins in a period earlier than that mentioned in written sources. Only the science of archaeology can tell us what took place in Lithuanian lands in the 12th century. After Lithuania was mentioned in historical sources in 1009 in the dramatic context of Christian martyrdom, there was no more information about this land aside from a few references to Kievan dukes making campaigns into Lithuania for almost two centuries. [Extract, p. 51]

• Prie Lietuvos valstybės susidarymo klausimo sugrįžtant: laidojimo papročių aspektas / Gediminas Petrauskas. Res humanitariae. 2015, t. 17, p. 114-136.
• XIII a. Lietuvos valstybinės religijos bruožai / Daiva Vaitkevičienė, Vykintas Vaitkevičius. Lietuvos archeologija. 2001, t. 21, p. 311-334.
• Изображения на плакированных серебром железных изделиях пруссов и куршей / Владимир Иванович Кулаков. Res humanitariae. 2016, t. 20, p. 10-30.