Mirusiųjų deginimas Lietuvos krikšto išvakarėse: ugnis, vanduo ir pomirtinio gyvenimo sampratos atspindžiai

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTPalaikų deginimas yra vienas ryškiausių atsisveikinimo su mirusiaisiais būdų, atspindinčių pomirtinio gyvenimo sampratą. Per pastaruosius kelis tūkstančius metų mirusiuosius degino daugelis indoeuropiečių tautų ir kultūrų: vienur, pavyzdžiui, Indijoje ar Nepale, mirusiųjų deginimo papročio iš dalies laikomasi iki šių dienų, kitur, sykiu ir Vakarų valstybėse, kadaise nutrūkusi deginimo tradicija pamažu atgimsta ar netgi jau spėjo tapti vyraujančia. Dabartinės Lietuvos teritorijoje mirusiuosius pradėta deginti I tūkstantmetyje prieš Kr. ir nuo tada per Lietuvą nuvilnijo dvi mirusiųjų deginimo papročio bangos. Iki susikuriant Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, mirusiųjų deginimo paprotys apėmė didžiąją baltų genčių gyvenamos teritorijos dalį. Štai nuo I tūkstantmečio vidurio mirusiuosius degino prūsai, lietuviai ir jotvingiai, panašiu metu deginimo paprotys pasiekė aukštaičių ir skalvių, VIII-IX a. - kuršių, XI-XII a. - žemaičių žemes. Šėloje pavieniai degintiniai kapai datuojami X a. antrąja puse - XIII a., žiemgaliai mirusiuosius pradėjo deginti XII-XIII a, bet čia deginimo paprotys neįsitvirtino arba dėl tuo metu vykusių pokyčių geopolitinėje erdvėje tiesiog nesuspėjo įsitvirtinti. Nors daugelis baltų genčių Lietuvos valstybės priešaušryje mirusiuosius degino, laidojimo papročiai ir materialinė kultūra tuo metu labai skyrėsi.Lietuvos valdovui Mindaugui 1251 m. priėmus krikštą ir 1253 m. tapus karaliumi, naujai susikūrusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė įsiliejo į krikščioniškos Europos valstybių ratą. Tačiau krikščionybės Lietuvoje laikytasi neilgai ir iki pat 1387 m. krikšto Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė krikščioniškoje Europoje gyvavo kaip vienintelė pagoniška valstybė. Peršiuos kone pusantro šimto metų mirusiųjų deginimas etninėje Lietuvoje iki pat XIV a. pabaigos, o kai kuriose vietose - iki XV a. pradžios su nedidelėmis išimtimis tapo vyraujančiu laidojimo būdu, ir tik Rytų Lietuvoje, daugiausiai mišrios etninės ir konfesinės sudėties valstybės centruose, buvo plačiai laikomasi ir degintinio, ir griautinio laidojimo būdų. [Iš straipsnio, p. 33]

ENThe cremation of human remains is one of the most distinctive ways of expressing a last farewell to the deceased that is a reflection of the concept of the afterlife. Over the last several thousand years, the deceased were cremated by many Indo- European nationsand cultures: in some places, for example India or Nepal, the custom of cremating the deceased is in place to this day, while elsewhere, as in Western states, the once-forgotten tradition of cremation is experiencing a revival and has even become the dominant way of dealing with the deceased. In the territory of present-day Lithuania, the dead started being cremated in the first millennium before Christ, and since then two cremation waves passed through Lithuania. Before the establishment of the Grand Duchy of Lithuania, the custom of cremating the deceased was in place in a majority of the territory inhabited by the Baltic tribes. From the middle of the first millennium, the Prussians, Lithuanians and Yotvingians used to cremate their dead, at a similar time the cremation custom also reached the Aukštaičiai (Highlanders) and Skalvians, by the 8th-9th-centuries it had reached the Curonians, and the Žemaitijan (Samogitian) lands by the 11th-12th centuries. In Selonia, one-off cremation graves date to the second half of the 10th to the 13th centuries, while the Semigallians started cremating their dead in the 12th-13th centuries, only here the custom of cremation did not become established or did not have time to become established due to the changes taking place in the geopolitical space.Even though a majority of the Baltic tribes did cremate their dead just before the dawn of the Lithuanian state, burial customs and material culture were very different at this time. When the Lithuanian ruler Mindaugas accepted baptism in 1251 and became king in 1253,the newly-established Grand Duchy of Lithuania joined the circle of Christian European states. However, Christianity was not long-lived in Lithuania this time, and the Grand Duchy of Lithuania existed as the only pagan state in the otherwise Christian Europe until 1387. During this period of almost one and a half centuries, cremation of the dead became, with only minor exceptions, the prevailing mode of burial in ethnic Lithuania until the end of the 14th century, and in some areas - into the beginning of the 15th century; only in Eastern Lithuania, in the state's centres of mostly mixed ethnic and confessional composition, both cremation and inhumation were widely practised. [Extract, p. 33]

• Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai / sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996-2005. 4 t. (743, 821, 839, 282 p.).
• Dausos. Pomirtinio gyvenimo samprata senovės lietuvių pasaulėžiūroje / Gintaras Beresnevičius. Vilnius : Gimtinė : 1990. 214 p.
• Laidosena viduramžių Lietuvoje : mirusiųjų deginimo paprotys : disertacija / Gediminas Petrauskas. Vilnius, 2017. 1 pdf (481 p.).
• Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai: iš Lietuvos ankstyvųjų valstybinių struktūrų praeities / Artūras Dubonis. Vilnius : Lietuvos istorijos instituto leidykla, 1998. 169 p.
• Prie Lietuvos valstybės susidarymo klausimo sugrįžtant: laidojimo papročių aspektas / Gediminas Petrauskas. Res humanitariae. 2015, t. 17, p. 114-136.
• Priešistorinė Marvelės bendruomenė: kultūrinės ir socialinės raidos aspektai / Mindaugas Bertašius. Kaunas : Technologija, 2018. 334 p.
• Sacrifices of weapons in Baltic burials / Vytautas Kazakevičius, Arvydas Malonaitis. Transformatio mundi : the transition from the late migration period to the Early Viking Age in the East Baltic / edited by Mindaugas Bertašius. Kaunas: Kaunas University of Technology Department of Philosophy and Cultural Science, 2006. P. 73-79.
• The Last pagan burials / Gediminas Petrauskas. Hundred years of archaeological discoveries in Lithuania / edited by Gintautas Zabiela, Zenonas Baubonis, Eglė Marcinkevičiūtė. Vilnius: Lietuvos archeologijos draugija, 2016. P. 418-429.
• Ugnies metaforos : lietuvių ir latvių mitologijos studija / Daiva Vaitkevičienė. Vilnius : Liet. literatūros ir tautosakos inst., 2001. 204 p., [4] iliustr. lap.
• Vertikaliai įsmeigti ginklai Lietuvos geležies amžiaus paminkluose / Vytautas Kazakevičius, Arvydas Malonaitis. Istorija. 2004, Nr. 59/60, p. 3-12.
• Vidurio Lietuva VIII-XII a / Mindaugas Bertašius. Kaunas : Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2002. 270 p.
• XIII a. Lietuvos valstybinės religijos bruožai / Daiva Vaitkevičienė, Vykintas Vaitkevičius. Lietuvos archeologija. 2001, t. 21, p. 311-334.