LTIntensyvėjant senosios lietuvių pasaulėžiūros studijoms, vis dažniau susiduriama su senovės lietuvių pomirtinio gyvenimo sampratos problema. Ji svarbi tiek mėginant atkurti anuometinės religijos svarbiausius įvaizdžius, tiek siekiant pamatuotai prabilti apie senovės lietuvių pasaulio suvokimo lytis ir būdus. Kadangi būties interpretacija senosiose kultūrose buvo vis tik religinė, tokių įvaizdžių atsekimas turi betarpišką reikšmę šios interpretacijos horizontui suvokti. Šiame darbe, remiantis istorinių šaltinių, archeologine, tautosakine medžiaga bei kitų tyrinėtojų pasiekimais ir bus siekiama nusakyti gana reikšmingą senosios lietuvių pasaulėžiūros dėmenį - pomirtinio gyvenimo sampratą. Dėsningas klausimas - kokiu būdu galima tai padaryti ir apskritai ar išvis tai šiandien įmanoma? Juk istoriniai šaltiniai dažnai tendencingi, rašyti žmonių, labai paviršutiniškai susipažinusių su senąja lietuvių pasaulėžiūra, archeologijos duomenis sunku vienareikšmiai interpretuoti, o tautosakoje susilydę ir pagoniškosios, ir krikščioniškosios pasaulėžiūros elementai, be to, ir pati pagoniškoji pasaulėžiūra nėra vienalytė. Mechaniškai suderinus įvairių mokslų duomenis, galima pasiekti tik menamą rekonstrukciją, su senąja pomirtinio gyvenimo samprata neturinčia nieko bendra. Išsyk ieškant vieningos, visais laikais ir visomis aplinkybėmis galiojusios pomirtinio gyvenimo sampratos, taip ir atsitiktų. Išeities taško bendriausiam jos atsekimui, matyt, tektų ieškoti būtent senosios pasaulėžiūros nevienalytiškume. Archeologiniai duomenys rodo, jog tiek indoeuropiečių (toliai - ide.) pasaulyje, tiek konkrečiai baltų žemėse istorijos eigoje vyko žymūs pasaulėžiūros pokyčiai, atsispindėję laidojimo papročių kaitoje. [Iš Pratarmės]