Skabaputros reikšmė palatvijo sociokultūrinėje erdvėje

LTStraipsnio tikslas - ištirti, kokią reikšmę palatvijo sociokultūrinėje erdvėje įvairiais laikotarpiais turėjo tradicinis latvių patiekalas skabaputra (latviškai skābputra). Straipsnio pagrindas - 2008-2019 metais keliais etapais autorės surinkta empirinė medžiaga Lietuvos ir Latvijos pasienio savivaldybėse. Naudoti metodai - kokybinis turinio analizės, atvejo analizės, interpretacinis, lyginamasis. Skabaputrą galime laikyti tradiciniu palatvijo regiono patiekalu, kuris čia plačiai įsitvirtino XIX a. pabaigoje ir iki pat XX a. vidurio buvo svarbia Lietuvos latvių ir palatvijo lietuvių mitybos kultūros dalimi. Šio patiekalo istorija glaudžiai susijusi su Lietuvos ir Latvijos paribyje vykusiais ir tebevykstančiais etniniais ir socialiniais procesais. Skabaputra į palatvijį atkeliavo kartu su latvių emigrantais, taip pat su abipus sienos migruojančiais lietuviais arba lietuvių reemigrantais iš Latvijos. Šio patiekalo įtraukimas į lietuvių valgiaraštį susijęs tiek su akultūracijos ir asimiliacijos procesais, tiek su socialiniais procesais - kultūrinio kapitalo kaupimu siekiant aukštesnio socialinio statuso. XIX a. pabaigoje - XX a. viduryje skabaputra atliko svarbią etninio riboženklio funkciją. Šis patiekalas neatitiko dalies lietuvių mitybos įpročių ir buvo pasitelktas latvių pravardėms kurti. Kiti lietuviai skabaputrą laikė ir socialiniu riboženkliu, jiems patiekalo vartojimas reiškė galimybę pakeisti savo statusą socialinėje hierarchijoje. Šiuo laikotarpiu skabaputra taip pat atliko etninės jungties funkciją - padėjo konsoliduoti dalį Lietuvos ir Latvijos paribio gyventojų į vientisą bendruomenę, o patiekalas tapo ir lokaliniu riboženkliu, skiriančiu palatvijo gyventojus nuo kitų Lietuvos vietovių gyventojų.Nuo XX a. antros pusės galima fiksuoti skabaputros tradicijos nykimą, kuris sutapo su latvių etninės mažumos asimiliacijos procesais, dėl kurių palatvijyje mažėjo latviškosios kultūros prestižas, sykiu ir latviškų kultūrinių atributų svarba socialiniam statusui. XXI a. trečiajame dešimtmetyje galime stebėti skabaputros „atgimimą“ ir „gaivinimą“, kuris sutampa su palatvijyje vykstančiu regionalizmo judėjimu, lokalinių tapatybių konstravimu. Skabaputra tampa svarbiu atributu, palaikančiu ne tik Lietuvos latvių etninį tapatumą, bet ir apskritai įtvirtinančiu visų palatvijo gyventojų savitumą. Dėl palatvijo turizmo industrijos plėtros sušiuolaikinta skabaputra pretenduoja vėl tapti svarbiu palatvijo regiono gyventojų vasaros patiekalu bei svarbiu lokaliniu ir regioniniu riboženkliu. Pagrindinės sąvokos: skabaputra, Lietuvos ir Latvijos pasienis, etniniai riboženkliai, etninis ir lokalinis tapatumas. [Iš leidinio]

ENThe aim of the article is to investigate the significance of the traditional Latvian dish - skabaputra (Latvian skābputra - sour porridge made from barley groats and curdled milk) - in the socio-cultural space of the Lithuanian-Latvian borderland in various periods. The research is based on the empirical material collected by the author in several stages (between 2008 and 2019) in the municipalities of Lithuanian-Latvian borderland. The methods applied in this research were quantitative content analysis, case analysis, interpretative, and comparative methods. Skabaputra can be considered a traditional dish of the Lithuanian-Latvian border region, which was widely established here at the end of the 19th century and was an important part of the dietary culture of Lithuanian Latvians and border Lithuanians until the middle of the 20th century. The history of this dish is closely related to the ethnic and social processes that took place and are still taking place in the Lithuanian-Latvian borderland. Skabaputra came to this border area together with Latvian emigrants as well as with Lithuanians migrating on both sides of the border or Lithuanian re-emigrants from Latvia. The inclusion of this dish in the Lithuanian menu is related to the processes of acculturation and assimilation as well as to social processes - the accumulation of cultural capital in order to achieve a higher social status. At the end of the 19th century - in the middle of the 20th century, the skabaputra performed an important function of an ethnic marker. This dish did not correspond to the dietary habits of some Lithuanians and was used to create nicknames for Latvians. Other Lithuanians also considered skabaputra as a social marker, as for them, eating the dish meant an opportunity to change their status in the social hierarchy.During this period, skabaputra also performed the function of an ethnic link - it helped to consolidate part of the residents of the Lithuanian-Latvian borderland into a single community, and the dish also became a local marker, separating the residents of the border area from the residents of other areas of Lithuania. From the second half of the 20th century, we can record the decline of the skabaputra tradition, which coincided with the assimilation processes of the Latvian ethnic minority, leading to a decrease in the prestige of Latvian culture on the Lithuanian-Latvian border and in the importance of Latvian cultural attributes for social status. In the 2020s of the 21st century, we can observe the “rebirth” and “revival” of the skabaputra, which coincides with the regionalist movement and the construction of local identities taking place on the Lithuanian-Latvian border. Skabaputra becomes an important attribute that supports not only the ethnic identity of Lithuanian Latvians, but generally establishes the distinctiveness of all Lithuanian-Latvian borderland residents. Due to the development of the Lithuanian-Latvian borderland tourism industry, the modern skabaputra claims to once again become an important summer dish of the residents of the border region and an important local and regional marker. Keywords: skabaputra, Lithuanian-Latvian borderland, ethnic markers, ethnic and local identity. [From the publication]

• Antropologinė žemaičių charakteristika / Povilas Višinskis ; sudarytojas Gintautas Česnys ; [iš rusų ir lenkų kalbų vertė Vytautas Vitkauskas]. Vilnius : Valstybės žinios, 2004. 183 p.
• Cepelinai ar zrazai? Gastronominio tapatumo grupės Lietuvoje 2020-aisiais / Rimvydas Laužikas. Būdas. 2021, Nr. 5 (200), p. 24-34.
• Gyvenimo etnografija: vietos, struktūros ir laikas : besikeičianti Lietuva XX amžiuje / Auksuolė Čepaitienė. Vilnius : Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2013. 644 p.
• Kretingos tarmės žodynas / Juozas Aleksandravičius ; mokslinės redaktorės ir sudarytojos. Vilnius : Lietuvių kalbos institutas, 2011. XL, 510 p.
• Lietuvas latviešu tēls Lietuvas un Latvijas pierobežā / Aukse Noreikaite. Latvijas vēstures institūta žurnāls 2019, Nr. 2, p. 116-151.
• Lietuvių tautinis identitetas : bruožai ir tipai / Jolanta Kuznecovienė. Lietuviškojo identiteto trajektorijos / sudarė Vytis Čiubrinskas, Jolanta Luznecovienė. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2008. P. 55-74.
• Pašvitinio apylinkių kulinarinis paveldas / Janina Samulionytė. Pašvitinys / vyriausiasis redaktorius Aloyzas Bėčius. Vilnius: Versmė, 2014. P. 806-838.
• Šiaurės vakarų žemaičių žodynas : Ylakių, Lenkimų, Mosėdžio, Skuodo, Šačių apylinkių šnektos / Birutė Vanagienė ; [moksliniai redaktoriai. Vilnius : Lietuvių kalbos institutas, 2014-2015. 2 t. (XXXI, 486, X, 502 p.).
• Tradicija ar (ir) kūrybos laisvė: patiekalų receptų "genealogija" Lietuvoje / Rimvydas Laužikas. Tautosakos darbai 2017, 53, p. 113-132.