Literatūrinių lietuvio ir Lietuvos įvaizdžių ištakos Latvijoje

LTLatvių literatūroje nuo XIX a. antros pusės santykinai dažnai vienokiu ar kitokiu rakursu, kartais išsamiai, konceptualiai, kartais epizodiškai, prabėgomis vaizduojami lietuviai, Lietuva, jos istorija, konkrečios jos vietos. Straipsniu siekiama parodyti, koks lietuvių ir Lietuvos įvaizdis, galėjęs daryti poveikį latvių literatūrai, buvo susiformavęs prieš jai randantis ir jos radimosi metu: tautosakoje, XVIII–XIX a. Baltijos vokiečių raštijoje ir tautinio atgimimo veikėjų darbuose. Latvių liaudies dainose lietuviai (leišiai) daugiausia vaizduojami arba kaip artimi, vedybiniais santykiais su latviais susisaistantys ar galintys susisaistyti žmonės, arba kaip priešininkai, užpuolikai, nuo kurių reikia gintis. Nemažai dainose ir visokių kitokių, atsitiktinių, sunkiai klasifikuojamų lietuviškų motyvų. Pasakojamojoje tautosakoje lietuvio paveikslas vienpusiškesnis ir ne itin prielankus: lietuvis dažniausiai portretuojamas pašiepiamai, išryškinant neigiamas savybes, tokias kaip tingumas, nesumanumas, patiklumas ir panašios. Baltijos vokiečių tekstuose to meto lietuvis irgi daugiausia apibūdinamas neigiamai, pabrėžiant jo vangumą, atsilikimą, neišprusimą. Kitoks jų aprašomas praeities Lietuvos, jos valdovų vaizdas: santūrus, objektyvizuotas, su kartais prasiveržiančiomis nuostabos, pagarbos gaidomis buvusiai Lietuvos geopolitinei, karinei galybei. Pradėta senąją lietuvių (ir prūsų) religiją, mitologiją traktuoti ir kaip latvių (Gotthardas Friedrichas Stenderis (1714–1796) ir kiti), įžvelgta lietuvių, senprūsių ir latvių kalbų, etnosų bendrystė, netgi laikant juos visus viena tauta (Carlas Friedrichas Watsonas (1777–1826) ir kiti), imta teigiamai vertinti ir pristatyti Lietuvos istoriją, priartinant ją prie Latvijos istorijos (Garliebas Helwigas Merkelis, 1769–1850).Lietuvių ir latvių kalbos, religijos, istorijos bendrystės ar giminystės idėjas aktyviai perėmė ir intensyviai puoselėjo jaunalatviai (jaunlatvieši) ir kiti XIX a. antros pusės latvių tautinio atgimimo veikėjai. Jie rašė apie neatskiriamą latvių-lietuvių istoriją ar net vieną tautą, gilinosi į lietuvių praeitį, kalbą, jų duomenimis ir objektyviai, motyvuotai, ir subjektyviai, nemotyvuotai išplėsdami Latvijos istorijos sampratą, turtindami latvių kalbą. Atis Kronvaldas (Atis Kronvalds, 1837–1875), Juris Alunanas (Juris Alunāns, tikr. Gustavs Georgs Frīdrihs Alunāns, 1832–1864), Fridrichas Veinbergas (Fridrihs Veinbergs, 1844–1924), Andrejis Dyrikis (Andrejs Dīriķis, 1853–1888) ir kiti šviesuoliai buvo tie, kurių pastangomis lietuvių ir Lietuvos įvaizdis viešojoje Latvijos erdvėje darėsi pozityvesnis, neretai – siejant su praeitimi – buvo idealizuojamas. Tokį jį, idealizuotą, nuo XIX a. vidurio daugiausia ir perėmė latvių romantinė, neoromantinė literatūra. Pagrindinės sąvokos: įvaizdis, lietuviai (leišiai), latvių tautosaka, Baltijos vokiečių raštija, latvių tautinis atgimimas. [Iš leidinio]

ENIn Latvian literature since the second half of the 19th century, Lithuanians, Lithuania, its history, its particular sites are quite often depicted in some specific view, sometimes comprehensively, conceptually, sometimes episodically, passingly. The article attempts to demonstrate what image of Lithuanians and Lithuania that could have made an impact on Latvian literature, formed before it emerged and while emerging: in folklore, writings of Baltic Germans in the 18th–19th centuries and works by activists of the National Awakening. In Latvian folk songs, Lithuanians (leiši) are mostly depicted either as close, connected to Latvians by marital bonds, likely bonding people or as enemies, raiders to defend against. There are many other, random, hardly classified Lithuanian motifs in the discussed songs. In narrative folklore, the image of a Lithuanian is more one-sided and not very amiable: a Lithuanian person is usually portrayed in a mocking manner, emphasising negative traits, such as laziness, lack of intelligence, gullibility, etc. In texts by Baltic Germans, a Lithuanian of that period was also mostly characterised negatively, by emphasising one’s indolence, backwardness, ignorance. The image of Lithuania in the past, its rulers described by them is different: reserved, objectivised, including sometimes expressed nuances of surprise, respect towards the former geopolitical, military might of Lithuania. The old Lithuanian (and Prussian) religion, mythology started being treated as Latvian ones (Gotthard Friedrich Stender (1714–1796) and others), community of the Lithuanian, Old Prussian and Latvian languages, ethnoses was observed, even considering them all to be one nation (Carl Friedrich Watson (1777–1826) and others), history of Lithuania started being positively assessed and presented while bringing it closer to the history of Latvia (Garlieb Helwig Merkel, 1769-1850).Ideas of community or kinship of the Lithuanian and Latvian languages, religion, history were actively taken over and intensively fostered by the New Latvians (jaunlatvieši) and other activists of the Latvian National Awakening in the 19th century. They were writing on an inseparable history of Latvians and Lithuanians or even one nation, carried out in-depth investigation of the past and language of Lithuanians, both grounding on their data, objectively, reasonably and subjectively, motivelessly extending the concept of Latvian history, enriching the Latvian language. Atis Kronvalds (1837–1875), Juris Alunāns (born Gustavs Georgs Frīdrihs Alunāns, 1832–1864), Fridrihs Veinbergs (1844–1924), Andrejs Dīriķis (1853–1888) and other enlighte-ned people were those whose endeavours contributed to making the image of Lithuanians and Lithuania in the public space of Latvia more positive, usually, while linking to the past, it was being idealised. Such, idealised, image was mostly taken over by Latvian romantic, neoromantic literature since the 19th century. Keywords: image, Lithuanians (leiši), Latvian folklore, writings of the Baltic Germans, Latvian National Awakening. [From the publication]

• Baltų tapatybės ir vienybės idėja XIX a. pabaigos-XX a. pirmos pusės lietuvių ir latvių literatūros, kultūros ir geopolitikos kontekste / Silvestras Gaižiūnas. Baltiška, tautinė, regioninė savimonė baltų literatūrose ir kultūrose / sudarė ir parengė: Vigmantas Butkus, Viktorija Jonkutė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015. P. 79-88.
• Lietuviškumo apraiškos XX a. pirmos pusės latvių literatūroje: stereotipinės ir neįprastos / Vigmantas Butkus. Acta humanitarica universitatis Saulensis. 2024, t. 31, p. 8-24.
• Pastabos dėl latvio ir lietuvio įvaizdžio / Alvydas Butkus. Lietuvių ir latvių gretinamosios stilistikos klausimai / redakcinė komisija: Regina Kvašytė (sudarytoja ir atsakomoji redaktorė) ... [et al.] Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2006. P. 12-21.
• Savas svetimas dainius. Adamas Mickiewiczius lietuvių literatūros kanone (1883-1940) / Viktorija Šeina. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2021. 302 p.
• Teodora Narbuta "Lietuviešu mitoloģija" kā Jura Alunāna iedvesmas avots latviešu pseidomitoloģijas tapšanai / Justyna Prusinowska. Latvijas Universitātes raksti. 2008, Sēj. 731, p. 100-107.