Valstybinė lietuvių kalba tarpukariu

LTStraipsnio tikslas – parodyti lietuvių kalbos padėtį nacionalinio sąjūdžio metais XIX–XX a. sandūroje ir jos funkcionavimą 1918 m. atkurtoje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje iki pat 1940 m. įvykdytos Sovietų Sąjungos okupacijos. Lietuvių kalba Rusijos imperijos sudėtyje buvo nustumta į buitinį lygmenį: uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis, viešumoje neleista vartoti lietuvių kalbos. Kaip tautų pavasario tęsinys lietuvių nacionalinis sąjūdis rėmėsi lietuviškai kalbančia visuomene, o kalba suvokta kaip vienas iš svarbiausių lietuvybės sandų. Literatūroje kartais rašoma, kad lietuviškoji tapatybė sukurta filologiniu pagrindu. Šitokia nuostata remtasi daugelio Europos tautų istorijoje, tad gimtosios kalbos iškėlimas Lietuvoje nebuvo kokia didelė išimtis. Straipsnyje, remiantis valstybės teisės aktais ir archyviniais duomenimis, parodoma, kaip lietuvių kalba tvirtinosi 1918 m. nepriklausomybę paskelbusioje valstybėje. Kartu su ūkio pertvarka, kultūros ir švietimo išaugimu, su Vakarų gyvenimo modelio pasirinkimu, 1922 m. Konstitucijoje įteisinus lietuvių kalbą kaip valstybinę, sukurtos sąlygos lietuvių kultūrai ir kalbai savarankiškai funkcionuoti visame viešajame gyvenime. Lietuvių kalbos raida nepriklausomybės metais apibūdinama trimis matmenimis: teisiniu (valstybinės kalbos įtvirtinimas visose gyvenimo srityse), struktūriniu (lietuvių kalbos tyrimai, didžiojo žodyno sudarymas ir kt.) ir ugdomuoju (modernios, struktūralizmo pagrindais grįstos bendrinės kalbos teorijos sukūrimas ir jos postulatų įgyvendinimas). Plačiau aptariami ideologiniai ugdomojo darbo pagrindai (kaip sudedamoji tautinio auklėjimo dalis), to darbo vykdytojai (Lietuvių kalbos draugija, įvairios komisijos ir organizacijos) ir jo rezultatai. Raktažodžiai: kalbos politika, valstybinė kalba, kalbos ugdymas, Lietuvių kalbos draugija, bendrinės kalbos teorija. [Iš leidinio]

ENThe article aims to show the state of the Lithuanian language in the years of the national movement at the turn of the 20th century and its functioning in the restored independent Lithuanian state from 1918 up to 1940 when it was occupied by the USSR. Under the rule of the Russian Empire, the Lithuanian language was confined to the domestic setting: the press in the Latin script was banned and the use of Lithuanian in public was prohibited. As a continuation of the Springtime of Nations, the Lithuanian national movement relied on the Lithuanian-speaking society, and the language was perceived as one of the most important components of Lithuanianness. Scientific literature sometimes claims that the Lithuanian identity has been built on the philological foundation. This idea can be found in the history of many European nations, so the emphasis on the native language in Lithuania was nothing out of the ordinary. Drawing on national legislation and archival data, the article outlines how the Lithuanian language was taking root in the state that declared its independence in 1918. Reform of the economy, development of culture and education, the choice of the Western way of life, and formalising Lithuanian as the official language in the 1922 Constitution, created favourable conditions for the Lithuanian language and culture to function independently in the entire public life.The development of the Lithuanian language in the years of independence is analysed in three dimensions: legal (introducing the official language in all areas of life), structural (conducting research of the language, compiling the great dictionary, etc.), and educational (developing the modern theory of standard language grounded in structuralism and implementing its principles). The ideological basis of the educational work (as part of national upbringing), its implementers (the Lithuanian Language Society, different commissions and organizations), and the results thereof are also discussed. Keywords: language policy, official language, language education, Lithuanian Language Society, theory of standard language. [From the publication]

• 1940. Paskutinė Lietuvos vasara / Norbertas Černiauskas. Vilnius : Aukso žuvys, 2022. 259 p.
• Apie Lietuvos sulietuvinimą ir Lietuvių verslininkų sąjungą / Vincentas Lukoševičius. Kultūros barai. 2009, Nr. 1, p. 75-82. 2009, Nr. 2, p. 75-81.
• Kalbos, valdžios ir visuomenės santykiai Lietuvoje 1919-1940 m / Jolanta Zabarskaitė. Parlamento studijos 2017, Nr. 22, p. 41-59.
• Kauno bažnyčių lietuvėjimas XX a. 3-iajame dešimtmetyje / Mindaugas Balkus. Soter. 2014, 49 (77), p. 23-35.
• Lietuvių kalbos instituto istorija. D. 1, Lietuvių kalbos ir kalbotyros institucionalizacija / Danguolė Mikulėnienė. Vilnius : Lietuvių kalbos institutas, 2021. 243 p.
• Lietuvių kalbos normintojai ir puoselėtojai / Aldonas Pupkis. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010. 353 p.
• Lietuvių terminologijos raida / Stasys Keinys. Vilnius : Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2012. 448 p.
• Lietuvos kultūros istorija / Bronius Genzelis. Kaunas : Vytauto Didžiojo universitetas, 2019. 355 p.
• Maironis : laiškai, atsiminimai / [sudarytojas ir parengėjas Eugenijus Žmuida]. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016. 810 p., [20] iliustr., faks. lap.
• Prie Lietuviškos teisės kalbos ištakų / Mindaugas Maksimaitis. Jurisprudencija. 2007, Nr. 5 (95), p. 7-13.
• Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927-1940 metais / Dangiras Mačiulis. Vilnius : Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005. 300 p.
• Valstybinė kalba Lietuvos kariuomenėje (1918-1940 m.) / Algirdas Ažubalis, Diana Builienė, Rolanda Kazlauskaitė-Markelienė. Vilnius : Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2010. 212 p.
• Valstybinė lietuvių kalba: teisės aktų nuostatos tarpukariu / Jurgita Venckienė. Bendrinė kalba 2022, 95, p. 9-24.
• Vietos savivaldybės Pirmojoje Lietuvos Respublikoje: tarybų narių bei tarnautojų išsimokslinimas ir kvalifikacijos tobulinimas / Gintaras Žilinskas. Viešoji politika ir administravimas. 2013, t. 12, Nr. 3, p. 498-508.
• Visuomenės ir viešosios erdvės lituanizavimas Kauno mieste 1918-1940 m : disertacija / Mindaugas Balkus. Kaunas : Vytauto Didžiojo universitetas, 2017. 227 p.