Atminties sugrįžimas: architektūra ir kraštovaizdis Winfriedo Georgo Sebaldo romane Austerlicas ir autobiografiniuose lietuvių tremtinių pasakojimuose

LTXX a. 4–5-ame dešimtmečiais Rytų Europą sukrėtė valstybių ir žmonių likimus sulaužę masiniai etnosų naikinimai ir gyventojų tremtys. Šiuolaikinėse traumos teorijose ir atminties studijose greta politinio šių įvykių vertinimo vis daugiau svarbos pelno vieta pagrįstos atminties (place-based memory) tyrimai, kultūrinės ir individualios atminties tyrinėjimus atgręžiantys į esminį vietos netekimo provokuojamą konfliktą – asmens tapatybę pagrindžiančio ryšio su žeme (vieta) suardymą. Šiame straipsnyje skirtingų tautų traumines patirtis atskleidžiančius pasakojimus – W. G. Sebaldo romaną Austerlicas ir lietuvių tremtinių egodokumentiką – analizuoju vietos svarbos požiūriu ir sekdama, kokią įtaką genocido traumą išgyvenusių subjektų atminties procesams, užfiksuotiems specifinėse literatūros kūrinio ir liudijimų terpėse, turi kraštovaizdis ir architektūra. Romano ir liudijimų gretinimo validumą grįsdama pasakojimų istoriškumo ir dokumentalumo kriterijais bei pasakojimų kaip perduodančių išgyventas traumines patirtis savybėmis, straipsnyje keliu klausimą, kodėl romane vietos refleksijai, t. y. būtent kraštovaizdžiui ir architektūrai, tenkantis kompozicinis pasakojimą organizuojantis vaidmuo nėra būdingas panašias išvietinimo ir asmens tapatybės komplikacijas patyrusių tremtinių autobiografiniams tekstams.Užfiksuoti skirtingi egzistencinės situacijos vertinimai (romane akcentuotas beviltiškumas ir genocido nenormalumas, tremtinių atsiminimuose dominuojanti padėties normalizavimo pastanga), traktuotini kaip išgyvenimų prasmingumo identifikatoriai, neužgožė pasakojimuose ryškių panašumų – komplikuoto subjektų santykio su vieta, simbolinio vietos įprasminimo ir alternatyvių toposų paieškų. Sebaldo romane praeities nesugrąžinimui įvaizdinti pasitelktą bedugnės metaforą galime atpažinti tremtinių atsiminimuose iškylančiuose socialinės prarajos aprašymuose. Raktažodžiai: atmintis, vieta, kraštovaizdis, architektūra, tremtis, genocidas. [Iš leidinio]

ENIn the 1930s and 1940s, the mass destruction of ethnoses and deportations of populations, which shattered the fates of states and people, shock Eastern Europe. In contemporary theories of trauma and memory studies, in addition to the political evaluation of those events, the study of place-based memory has been gaining attention, turning the research of cultural and individual memory back to the fundamental conflict provoked by the loss of place—the erosion of the connection with the land (place), which forms the base of person’s identity. In this article, I analyze the narratives of different national experiences—Sebald’s novel Austerlitz and the egodocumentary of Lithuanian exiles—from the perspective of place, tracing the impact of landscape and architecture on the memory processes of genocide survivors, as expressed in the specific literary works and testimonies. By reasoning that the criteria of the historicity and documentary character and the qualities of the narratives as transmitting traumatic experiences validate the comparison of the novel and testimonies, I ask why the compositional role of the reflection of the place, i.e., landscape and architecture, in organizing the novel’s narrative has been missing in the autobiographical texts of exiles, who have experienced similar complications of their displacement and identity.Different assessments of the existential situation (the novel emphases the hopelessness and abnormality of the genocide, whereas the memoirs of the exiles focus on the effort to make the situation as normal as possible), which I treat as identifiers of the meaningfulness of the experiences, do not obscure the similarities in the narratives, that is, the subjects’ complicated relationship to and the symbolic meaning-making of the place, and the search for alternative topoi, which are evident throughout the stories. The metaphor of the abyss, used in Sebald’s novel to manifest the irretrievability of the past, can be recognized in the descriptions of the social abyss that appear in the memories of the exiles. Keywords: memory, place, landscape, architecture, exile, genocide. [From the publication]

• A Philosophical topography of place and non-place: Lithuanian context / Odeta Žukauskienė. Santalka: filosofija, komunikacija. 2016, t. 24, Nr. 2, p. 108-118.
• Lietuviai prie Laptevų jūros: atsiminimai, miniatiūros / Dalia Grinkevičiūtė. Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. 295 p.
• Vaizdas kaip atminties medija / Odeta Žukauskienė. Lietuvos kultūros tyrimai. 2018, 10, P. 125-140.