Kristijono Donelaičio "Metai" ir folkloras - to paties pasaulėvaizdžio išraiška?

LTKristijonas Donelaitis - tai vienas iš labiausiai tyrinėjamų lietuvių kalba rašiusių autorių. Nepaisant to, kad jau ne sykį aptarti jo "Metų" ryšiai su tautosaka, vis dar kyla klausimas, ar ne per drąsu įžvelgti čia tokius ryšius. Juk Donelaitis rašė hegzametru, vadinasi, klasikinės literatūros tradicijų metru; jo "Metams" pritaikytinos tam tikros žanrų sąvokos, kurios yra kilusios iš klasicizmo laikotarpio literatūros teorijos ir kurios šį kanoną atitinka. Aukšti, vidutiniai ir žemi žanrai yra vienas šalia kito. Jiems priskiriami kūriniai pasižymi tam tikrais bruožais pagal turinį, kalbą ir stilistiką. Donelaičio "Metai" pirmiausia charakterizuojami kaip burleskinis epas, kuriame žemi kalbiniai elementai pasirodo ten, kur jų nelaukiama. Skaitytojo aukštieji lūkesčiai neišsipildo, ir tokiu būdu pasiekiamas burleskinis poveikis. Galbūt tūlas skaitytojas žanro požiūriu kitaip klasifikuotų šį darbą; tas klausimas jau ne sykį aptartas. Turbūt niekas neužginčys, kad "Metus" įmanoma charakterizuoti vartojant kaip įrankį literatūros mokslo sąvokas. Kas kita folkloras, sakytinė tradicija - ji funkcionuoja pagal savuosius dėsnius ir turi savas formas. Todėl, teatsižvelgiant į žanrą ir į nuo jo priklausančią formą, nerandama jokių tiesioginių ryšių. Tačiau, žiūrint į turinio plotmę, vaizdas kinta. Atrodo, kad galima kalbėti apie tam tikrą artumą tarp tautosakos ir Donelaičio kūrinio. Jie tarsi gyvena tame pačiame pasaulyje, bent žiūrint šiandieninio žmogaus akimis. O jų abiejų pasaulėžiūra skiriasi nuo mūsiškės. Donelaitis semiasi idėjų iš kitų šaltinių, tarp jų ir iš lietuvių tautosakos. Jis buvo literatūrinio vystymosi Rytų Prūsijoje - o ir ne tik ten - dalis, pasaulio literatūra turėjo jam nemažos įtakos. Tačiau manoma, kad jis pirmiausia save laike pastoriumi.Per savo parapiją palaikė ryšius su paprastais žmonėmis, kuriems buvo artima ne literatūra, o greičiau sakytinė tradicija. Donelaitis negalėjo išvengti kontakto su folkloru ir neturėjo tam jokios priežasties. Jo "Metuose" atsiskleidžianti pasaulėžiūra kai kur primena tautosakoje, ypač dainose, jaučiamą būseną; čia tarp kitko liečiama erdvės bei laiko struktūra. Bus įdomu panagrinėti, kaip Donelaitis savo kūryboje susieja rašytinę literatūrą ir tautosaką, kokios prigimties yra tie ryšiai, kokio tikslo autorius siekė. Keletą jau minėtų ryšių žemiau bandysiu aptarti. [Iš teksto, p. 183-184]