Lietuva, tėvyne mūsų? Tam tikrų XVI a. LDK raštijų pavyzdžiai

LTLDK, savaime suprantama, nebuvo vienalytė valstybė, kaip ir jos raštija. Iš gediminaičių garbinimo LDK kronika virsta didikų politine apologija; jos gudų kalba ir lotynų mąstysena puikiai atspindi naujosios valstybės bendrą vystymąsi kultūros, politikos, religijos bei ūkio srityse. Mažvydas dirbo krikščionių (protestantų) respublikos, o ne tautinės valdžios naudai. O kaip gyveno tie kitataučiai, kurie beveik nefigūruoja krikščionių kultūros akiratyje, nepaisant jų integravimosi į tam tikras svarbias valstybines struktūras? Turime galvoje žydus rabanitus, karaimus ir totorius, kurie atlieka LDK reikšmingas pareigas bei darbus - medicinoje, muitinėje, kariuomenėje ir panašiai. Eskiziškai jie parodomi krikščionių mokslinėje, grožinėje ir poleminėje literatūroje - tarkim, Stryjkowskio kronikoje arba Łukaszo Górnickio "Dworzanin polski". Jie minimi Lietuvos Metrikoje ir kituose oficialiuose dokumentuose. Dėl jų bendro prisitaikymo prie LDK sąlygų ir tradicijų nekyla jokių abejonių - pačių žydų bendruomenės vidaus valdymo aparatas puikiai atspindi krikščionių lietuvių ir lenkų politinės struktūros skilimą - turint omenyje, kaip 1623 m. Lietuvos žydija atsiskyrė nuo lenkų žydų seimo (Vaad arba aratsot - keturių žemių [Didžiosios Lenkijos, Mažiosios Lenkijos, Rusios ir Voluinės] tarybos), sukurdama savąjį Vaad Medinat Lita. O jų ginčo pagrindas-mokesčių rinkimas Palenkėje. Čia ne vieta kalbėti apie juridinę, ūkinę jų padėtį. Šiuo atveju mus domina ne tai, kaip atskiros bendruomenės funkcionavo tarp kitų etninių grupių, bet kaip jų nariai būtent raštu pareiškė savo požiūrį į tą valstybę. Ar galima įžvegti kažką panašaus į krikščionių mentalitetą (patriotizmą, identifikavimąsi su LDK) jų kultūrose? Ar būta dialogo arba bent bendrumo tarp tų skirtingų kultūrų?.Visų pirma tenka pripažinti, jog klausimui tyrinėti šaltinių nėra gausu, o tie tekstai, kuriuos mes turime, yra sunkiai prieinami, ypač Lietuvoje, labiausiai dėl to, kad yra parašyti hebrajų ir tiurkų kalbomis. Būtų įdomu, pvz., ar 1925 m. išleistoje žydų seimo kronikoje (vadinajame Pinkas'e, turinčiame 1623-1764 m. Vaad'o dokumentus) yra diferencijuojami Lenkijos ir Lietuvos gyvenimo tapatumai. Tai už mano kompetencijos ribų. Čia pabandysiu apibūdinti dviejų tekstų tendencijas, būtent, žymaus karaimo Izaoko Abramaičio Trakiečio traktatą "Hizzuk 'emuna" (Tikybos atrama, 1580-1593) ir neįvardinto Lietuvos totorio maldininko Osmanų sultonui paruoštą pranešimą apie totorių padėtį Lenkų valstybėje "Rissalei Tatari Leh" (Lenkijos totorių padėtis, 1558). Pastarasis atrodo įtartinas dėl kalbos ir superlankstumo Lietuvos-Lenkijos santykių atžvilgiu, bet lig šiolei niekas nėra įrodinėjęs, jog tai XIX a. falsifikatas. Tokia 'eretiška' galimybė bus pristatoma darbo priede. [Iš teksto, p. 124-125]

ENPatriotic pride in beloging to the Grand Duchy of Lithuania is a common-place of sixteenth-century Christian literrature from the Grand Duchy. A similar patriotism is evident in work written by members of other confessions - Lithuanians Tatars and the Karaites of Trakai. The Hebrew polemicist, Isaac ben Abraham of Trakai praises Lithuanis in comparison with other lands where religious persecution prevailed. His understanding of the Grand Duchy's place in the World, as expressed in Hizzuk' emunah is similar to that of his Christian counterparts (stressing what amounts to a Baltic imperial identity). Similar enthusiasm for his Lithuanian patria is expressed by Tatar author of Risalei Tatari Leh. This work, alleged to have been composed by a Muslim pilgrim from the Grand Duchy in Constantinople in 1558, is unique in Lithuanian Tatar literature. The present author suspects that the text may be a fabrication concocted from various genuine sources by the renowned nineteenth-century Vilnius-trained Orientalist and Lithuanian patriot, Antoni Muchlihski, who also introduced dubious fourteenth-century evidence (allegedly from Luke Wadding's Annales) into Lithuanian historical studies. In either case, Risalei bears undisputed evidence of a Lithuanian identity based on political allegiance rather than crude racial or linguistic - in this case, among the Tatar population (in 1558 or 1857). [From the publication]

• Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje : renesansas ir barokas / Darius Kuolys. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992. 286 p.
• Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo pavojai / Henrikas Visneris ; sudarytoja Ingė Lukšaitė. Vilnius : Mintis, 1991. 174 p.
• Lietuvos totoriai XIX amžiuje / Tamara Bairašauskaitė. Vilnius : Mintis, 1996. 331 p.
• Radviliada / Jonas Radvanas ; parengė įvadą, komentarus, asmenų žodynėlį parašė ir vertė iš lotynų į lietuvių kalbą Sigitas Narbutas. Vilnius : Vaga, 1997. LVI, 364 p.