LTMetraščių kunigaikštis Šventaragis pastaraisiais metais susilaukė didelio tyrinėtojų dėmesio. Buvo svarstomasjo istorinis autentiškumas ir jo įvykdyta laidojimo reforma, ryšys su senovės nekrokulto vietomis ir mitinė semantika, pats šis vardas - asmenvardis ir vietovardis, į kurį čia bandoma atidžiau įsižiūrėti. Remiantis lietuvių, latvių, lotynų ir kitų kalbų medžiaga, lietuvių klasikų (S. Daukanto, J. Basanavičiaus) raštais ir kt., Šventaragio vardo antrasis sandas rag- (rog-) traktuojamas ne tik tradiciškai, kaip topografinis objektas („ragas", „iškyšulys"), bet pirmiausia kaip „laidotuvių laužas". Išeinant iš to, pateisinamos perkeltinės, metoniminės reikšmės: iš vienos pusės - „kapas" → „pilkapis", iš kitos - „giria" → „kalnas". Šios reikšmės sudaro vientisą Šventaragio topikos kompleksą, kurio centre - „laidotuvių laužas". [Iš leidinio]