Trumpojo Lietuvos metraščių sąvado literatūrinės ypatybės ir paslaptys

LTŠio TS vertimo pagrindu imamas Supraslio nuorašas. Jį surado (kaip minėta, 1822 m. Supraslio bazilijonų unitų vienuolyno bibliotekoje) Vilniaus universiteto auklėtinis, tuo metu teisės fakulteto adjunktas Ignas Danilavičius (1787-1843) ir Vilniaus universiteto auklėtinis, Šv. Rašto katedros profesorius, slavistas ir hebraistas Mykolas Bobrovskis (1784-1848). Tarp kitko, Bobrovskiui priekaištaujama, kad jis, dirbdamas universiteto cenzoriumi, kartu su retorikos ir poezijos profesoriumi Leonu Borovskiu sutrukdė išleisti Antano Strazdo eilėraščių antrą rinkinį ir A. Butkevičiaus lietuvių kalbos gramatiką. Kiti TS nuorašai dėl defektų geriausiu atveju (Nikiforovo, Slucko) teturi apie pusę Supraslio nuorašo teksto. Supraslio nuorašas Lietuvos metraščių publikavimo istorijoje suvaidino ypatingą vaidmenį. Kai kurie to meto mokslininkai, pvz., vokiečių istorikas A. L. Schlózeris, buvo įsitikinęs, kad LDK neturėjo savų metraščių ir kad pirmasis Lietuvos istorikas Motiejus Stryjkovskis, kurio „Kronika" išėjo lenkų kalba 1582 m. Karaliaučiuje, naudojosi tik rusų metraščiais. Tą klaidingą požiūrį sugriovė rastasis Supraslio TS nuorašas, kurį pirmą kartą Ignas Danilavičius paskelbė žurnale „Dziennik Wileński" (1823. - Nr. 3; 1824. - Nr. 1-3), o 1827 m. išleido Vilniuje atskiru leidiniu: „Latopisiec Litwy i kronika Ruska". Danilavičius nuorašo atradimo svarbą pabrėžė tokiais žodžiais: „Lietuvos istoriją, jame aprašytą, skelbiame pasauliui - kaip pirmą, vienintelę autentišką iki šiol surastą Lietuvos Kroniką ir seniausią, iki šiol nežinomą Lietuvos praeities paminklą". Gal skaitytojas, tęsia Danilavičius, mažai ras dalykų, kurių nežinotų iš Stryjkovskio „Kronikos", bet metraščio autorius gyveno dviem šimtais metų anksčiau už Stryjkovskį ir aprašo tai, ką Vytauto laikais matė savo akimis. [Iš teksto, p. 228-229]