Metaforinio teatro poetika: 8-9 dešimtmečių Lietuvos teatro režisūra, tekstai ir kontekstai : disertacija

LTMokslinės disertacijos tyrimo objektas – XX a. antrosios pusės Lietuvos teatro režisūra; 8–9 dešimtmečiais susiformavusi Lietuvos teatro režisūros kryptis – metaforinis teatras; Jono Vaitkaus ir Eimunto Nekrošiaus 8–9 dešimtmečių kūryba. Disertacijoje teigiama, jog metaforinis teatras, kuris siejamas su režisierių karta, pradėjusia reikštis scenoje 8-ajame dešimtmetyje, nėra vienos grupės fenomenas ar generacijos programa, greičiau – individualias stilistikas siejanti režisūros kryptis, išsiskyrusi iš kitų XX a. antrosios pusės Lietuvos teatro krypčių. Bendrieji metaforinės režisūros bruožai reiškiasi kaip 8–9 dešimtmečių režisierių kūrybą formuojantis veiksnys, kuris leidžia apibrėžti bendruosius metaforinio teatro poetikos metmenis. Metodologinės darbo prielaidos remiasi hermeneutine H. G. Gadamerio ir P. Ricoeuro filosofija, šios filosofijos siūlomomis interpretacinėmis teksto sklaidos strategijomis, taip pat pasitelkiamas komparatyvistinis metodas. Teksto ir konteksto santykio problema spendžiama pasitelkiant H. G. Gadamerio ir M. Bachtino dialogiškumo sampratą. Sceninė metafora disertacijoje suvokiama kaip dialogiškumo variacija: per vizualinę/metaforinę raišką metaforinio teatro kūriniai prisitaikė, kartu ir priešinosi savitam politiniam vėlyvojo totalitarizmo kontekstui. Darbe siekiama užimti atvirą polemizuojančią ir provokuojančią poziciją. Pateikiami teiginiai argumentuojami atsižvelgiant į kutus tekstus, kuriuose apmąstomas 8–9 dešimtmečių Lietuvos teatras, ir polemizuojama, ir polemizuojant su jais.

ENThe research object of the scientific dissertation is directing in Lithuanian theater in the second half of XX c.; Lithuanian theater directing school that formed in 80-ies 90-ies – metaphoric theater; 80-ies 90-ies works of Jonas Vaitkus and Eimuntas Nekrošius. The dissertation claims that metaphoric theater, which is connected to a generation of directors that began to direct on stage in the middle of 80-ies, is not isolated phenomenon belonging to one group or a generational program, rather its is directing school uniting individual styles, standing out of other schools of Lithuanian theater in the second half of XX c. General features of metaphoric directing emerge as a factor shaping works of 80-ies 90-ies directors, which allows to define general dimensions of poetics of metaphoric theater. Methodological assumption of the research is based on hermeneutic philosophy of H. G. Gadamer and P. Ricoeur, interpretational text circulation strategies, suggested by this philosophy, also, the author utilizes comparative method. The problem of relation between text and context is resolved by incorporating H. G. Gadamer’s and M. Bachtin’s concept of dialogue-ness (dialogiškumas). Scenic metaphor in dissertation is understood as a variation of dialogue-ness: using visual/metaphoric expression, works of metaphoric theater adapted and simultaneously resisted political context of the late totalitarianism. The work aims to occupy open, polemic, and provoking position. Presented statements are supported with arguments referring to other texts, which contemplate Lithuanian theater of 80-ies and 90-ies, and engages in polemics with them.

• Conceptual metaphores of time in the Lithuanian language / Saulė Juzelėnienė. Kalbų studijos. 2007, Nr. 11, p. 61-67.
• Konceptualioji metafora vertime / Rūta Marcinkevičienė. Darbai ir dienos. 2006, t. 45, p. 109-118.
• Lietuviškosios metaforikos vertikalumo matas / Viltė Drūlienė. Darbai ir dienos. 2008, t. 50, p. 73-90.
• Lietuvos scenos menų lauko kaita: priežastys ir prielaidos / Vaidas Jauniškis. Meno istorijos studijos 2023, t. 13, p. 181-212.
• Uždaviniai ir viršuždaviniai vaidyboje socialistinio realizmo metu / Lukas Alsys. Logos (Vilnius). 2021, 107, p. 205-213.