Moterų istorija tarp (Europos) Rytų ir Vakarų, arba vėl kryžkelėje

LTXX a. 7-8-ajame dešimtmečiais Vakarų universitetuose prasidėjęs moterų istorijos bumas, vadinamoji „jos istorija“, neaplenkė Lietuvos ir tuomet pasirodė mokslinės publikacijos, skirtos šiai tematikai. Irena Valikonytė buvo bene pirmoji, 1977 m. parengusi straipsnį apie dvigubą išpirką už moterį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a. pirmojoje pusėje. Istorikė teigė, kad dviguba išpirka kaip Lietuvos Statuto norma kilo iš paprotinės teisės ir buvo taikoma didelėms moterų grupėms, tačiau ilgainiui neteko galios. Lietuvos moterų istorijos tyrimai, kaip ir Vakaruose, siekė užpildyti spragas istoriografijoje („baltąsias dėmes“) ir rekonstruoti „tylinčių visuomenės grupių“ vaidmenis bei jų raišką visuomenėje. Pagrindinis naratyvas čia yra ne „vyrai ir moterys“ istorijoje kaip du izoliuoti pasakojimai, bet istorija, parašyta iš moters perspektyvos. Akivaizdu, kad „jos istorija“, papasakota iš moters ir / ar feministinės žiūros, buvo ir išlieka svarbi, jei norime atskleisti įvairialypį istorinį vaizdą ir atkurti objektyvesnę istorinę visuomenių raidą. Tai yra be moters ir šeimos istorijos keliamų klausimų socialinė istorija lieka fragmentiška ir vargiai ar geba atkurti įtikinamą istorinį vaizdą. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kuomet istorijos mokslas transformavosi iš ideologizuoto sovietinio palikimo ir atsivėrė naujoms istoriografinėms perspektyvoms, moterų istorija visgi netapo atskira akademinės istorijos tyrimų kryptimi. Tačiau istorikai, matę prasmę moterų ir šeimos istorijos tyrimuose, juos tęsė. Vyresnės kartos mokslininkai toliau gilinosi į moterų vaidmenis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, teisinę moterų apsaugą prieš smurtą Lietuvos Statutuose, moterų skyrybų galimybes XIX a. lietuvių visuomenėje ir pirmą kartą lietuvių istoriografijoje analizavo valstiečių ir bajorų prašymus separacijai. [Iš straipsnio, p.13]

ENThe boom in womens history, the so-called herstory that began in Western universities in the 1960s and 1970s, did not bypass Lithuania, and scholarly publications devoted to this topic appeared at that time. In 1977, Irena Valikonytė was probably the first to write an article on double compensation for a woman in the Grand Duchy of Lithuania in the first half of the sixteenth century. The historian argued that as a norm of the Statute of Lithuania, double compensation originated in custom law and was applied to large groups of women, but eventually lost its force.1 As in the West, research on the history of Lithuanian women sought to fill the gaps in the historiography (‘white spots’) and to reconstruct the roles of silent groups of society’ and their expression in society. Here the main narrative is not ‘men and women’ in history as two isolated narratives, but history written from a woman’s perspective. It is obvious that herstory, told from a woman’s and/ or the feminist point of view, has been important if we want to reveal a multifaceted historical picture and reconstruct a more objective historical development of societies. That is, without the questions raised by the history of women and the family, social history remains fragmented and hardly capable of reconstructing a convincing historical picture. Although women’s history has not been established as a separate field in history after the restoration of Lithuania’s independence, the historians who saw the importance of the research continued it. The older generation of scholars further explored the roles of women in the Grand Duchy of Lithuania, the legal protection of women against violence in the statutes of Lithuania, the possibilities of women’s divorce in nineteenth-century Lithuanian society, and, for the first time in Lithuanian historiography, analysed separation petitions of peasants and the nobility. [Extract, p. 19]