Muted narratives of traumatic experiences of the Lithuanian Jewish women in the anti-Nazi Partisan Resistance

LTStraipsnyje analizuojamos skaudžios nutylėtos patirtys ir dilemos, su kuriomis susidūrė merginos ir jaunos moterys. Siekdamos nepasiduoti žiaurioms Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto sąlygoms, jos prisijungė prie getų pogrindžio ir sugebėjo pasitraukti į miškus, kad tęstų antinacinę kovą partizanų daliniuose. Dėl antisemitizmo partizanų būriai formavosi etniniu pagrindu, į juos vykdavo atranka ir prioritetas buvo teikiamas jauniems vyrams, atsinešusiems ginklą: išėjimas į miškus reiškė ne išsigelbėjimą, bet aktyvią kovą su naciais. Į būrius atvykusios moterys nebuvo laikomos lygiavertėmis vyrams ir turėjo įrodyti savo drąsą bei lojalumą. Ilgą laiką nutylėtos partizanių patirtys, kurias jos įvardija kaip kainą už išgyvenimą, palieka sielos randus, kurie pasimiršta, bet neužgyja ir išlieka labai skaudūs. Prisiminimai šiuos randus atveria iš naujo, o baimė, gėdos jausmas, netikrumas ir stresas, net apie juos nekalbant, gali būti perduodami iš kartos į kartą. Holokaustą išgyvenusių moterų liudijimai atskleidžia psichologines traumas, sukeliančias tapatybės lūžius, ir pabrėžia moteriško solidarumo svarbą gyvybei pavojingų aplinkybių akivaizdoje. Karui pasibaigus, jis ir toliau tęsėsi moterų ir jų vaikų prisiminimuose tol, kol drąsa prabilti padėjo suprasti savo jausmus ir atsiverti pasauliui. Kas nutinka, kai supanti aplinka tampa grėsminga ir pavojinga gyvybei? Kaip trauminės patirtys keičia tapatybę? Šiame straipsnyje bandoma atsakyti į šiuos sudėtingus klausimus, apklausiant žydes partizanes, remiantis jų dienoraščiais, atsiminimais ir liudijimais. Reikšminiai žodžiai: Holokaustas, tylioji atmintis, trauminė praeitis, moterys, išgyvenusieji, partizanai, pasipriešinimas. [Iš leidinio]

ENThis article is based on the international research project ‘Identity on the Line’, conducted by the Faculty of Communication of Vilnius University together with partners from Norway, Sweden, Denmark, Poland, Slovenia and Croatia memory institutions, from 2019 to 2023. The research undertaken by the Faculty of Communication deals with the traumatic experiences, wounded past and muted memories of women who survived the Holocaust and how these influenced the lives of their children and grandchildren, even when being kept silent. The article represents only part of the project and analysis of the traumatic experiences of the Jewish women who were fighting in the anti-Nazi partisan resistance by joining the combat units in the forests, as well as consequences and intergenerational transmission of a traumatic past. The purpose of this article is to show the muted stories of traumatic experiences, and how psychological scars of the war and the Holocaust are reflected in the daily life of women and their family members. What happens when the surrounding environment becomes dangerous and life-threatening? How does that challenge a person’s identity and narratives? How do these traumatic experiences affect the lives of the second and third generations in the family? This article tries to answer these complicated questions by interviewing J ewish women partisans, referring to their diaries, memoirs and testimonies as well as by interviewing the daughters of the survivors. Keywords: Holocaust, silent memory, traumatic past, women, survivors, partisans, resistance. [From the publication]