Jono Mikelinsko romano "Juodųjų eglių šalis" fenomenas

LTŠiame straipsnyje gilinamasi į Jono Mikelinsko romaną Juodųjų Eglių šalis, kuris buvo parašytas dar sovietmečiu, bet nepublikuotas. Romanas pirmą kartą paskelbtas 1987 m. literatūros žurnale Pergalė, o atskira knyga išleistas 1988 metais. Rašytojas buvo patyręs stiprų cenzūros spaudimą. Keletas kitų kūrinių, kurie buvo pasirodę literatūrinėje spaudoje, sulaukė griežto vertinimo ir j knygą pateko Lietuvai tapus nepriklausoma, tai apysaka Trys dienos ir trys naktys, apsakymai Kūdikėlis ir Amžinai gyvas (rinktinė Paskutinė korta, 1993 m.). Vis dėlto tik romanas išsiskiria ypatingu dėmesiu pokario žmogaus būsenoms, kurios perduodamos iš patiriančiojo perspektyvos. Tokį pasakojimą galima vadinti trauminiu: tai tragiško laiko liudijimas, perteiktas labai įtaigiai, pasitelkiant novatoriškas raiškos priemones. Tikslas - išsiaiškinti, kaip kuriamas trauminis pasakojimas, kaip vaizduojamas traumą išgyvenęs žmogus. Objektas - necenzūruotas J. Mikelinsko romanas, kuris plačiąją auditoriją pasiekė tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Metodai', analitinis, lyginamasis, hermeneutinis. Rezultatai: Šis tyrimas atskleidė, kaip kuriamas trauminis pasakojimas. J. Mikelinskui svarbiausia vidinė žmogaus tikrovė, kurią jis siekia perteikti per savianalizę, intertekstus ir įtaigius paveikslus. Rašytojas vaizduoja vis didėjančią vidinę įtampą, kuri tampa nepakeliama, naikinanti žmogų iš vidaus, verčianti pasiduoti. Toks sugniuždytas žmogus perteiktas romane Juodųjų eglių šalis. Šiame tekste dvejinasi žvilgsnis iš šalies, turintis vertinti ir spręsti, ir vidinė introspekcija. Rašytojui rūpėjo šizofreniška sovietinio žmogaus būtis, kurią siekė paliudyti savo autentišku romanu, nepriderintu prie cenzūros reikalavimų. Pagrindiniai žodžiai: romanas, trauma, cenzūra, sovietmetis, atmintis. [Iš leidinio]

ENThis article delves into Jonas Mikelinskas' novel The Land of Biack Spruce, which was written in the 1970s and could only be published as a separate book in 1988. The novel stands out throughout the literary context of the 1970s as an innovative text. The writer persuasively uses a second-person narrative that enables the communication of a complex relationship with oneself. The complexity of personally experienced time is revealed through cultural contexts. There are especially many references to Western authors who are as a counterweight to the brutal reality marked by totalitarianism. This novel can also be read as a narrative of trauma that brings post-war wounds to light. The author suggests that it is impossible to answer all the questions, that there is still a great deal of freezing silence that becomes a challenge for future generations. A mesmerizing plot of a fairy tale is invoked, showing that an individual story can become universal, encompassing what is common human. Key words: novel, trauma, censorship, Soviet period, memory. [From the publication]