LTPer pastaruosius kelis metus autoriaus paskelbta ištisa virtinė straipsnių, kuriuose įvairiais atžvilgiais kalbėta apie priešpriešą ir santykį mitiniame pasaulėvaizdyje tarp sąstingio, sustabarėjimo, užkietėjimo ir ištirpimo, pasiliejimo, laisvos tėkmės. Buvo parodyta, ir ne vienu atžvilgiu, kad sąstingiui, sustabarėjimui mitologijoje atstovauja velnias: pavyzdžiui, jam priklauso „negyvas“ stovintis vanduo – priešingai „gyvam“ tekančiam, jis tvenkia, „stabdo“ upes ir t. t. Beje, upes velnias paprastai tvenkia dideliu akmeniu ar akmenimis. O akmuo ir pats yra bene ryškiausias, esminis sąstingio, užkietėjimo įvaizdis, todėl nestebėtina, kad jis savaime susijęs su velniu ir velniui priklauso. Iš pirmo žvilgsnio sąsaja atrodo žinoma, ypač mitologams bei tautosakininkams. Kita vertus, man nėra tekę matyti jokio bent kiek išsamesnio šią sąsają liudijančių duomenų rinkinio vienoje vietoje – visa, kas šiuo klausimu „žinoma“, tebėra išsibarstę po galybę mitologijos bei tautosakos šaltinių ir kelių tyrinėtojų daugiau mažiau išplėtotas užuominas. Straipsnis ir būtų skirtas šiai spragai užpildyti. Pakeliui atskleidžiama viena mitologinė „vagystė“ – XIX a. „didžiarusiškai“ nusavinta ir iki šiol tebesisavinama lietuvių etiologinė sakmė apie akmenų kilmę iš velnių. Esminiai žodžiai: akmuo ir velnias, lietuvių, baltų mitologija. [Iš leidinio]