Holokaustas Lietuvoje: institucinė atsakomybė?

LT1941 m. vasara - vienas skaudžiausių laikotarpių Lietuvos istorijoje. Šiandien vyksta aktyvios diskusijos dėl lietuvių vaidmens holokauste, pasigirsta balsų, reikalaujančių atgailos. Tokiu atveju reikia kelti atsakomybės klausimą. Ar Lietuvos valstybė turi prisiimti atsakomybę už jos piliečių žydų atžvilgiu įvykdytus nusikaltimus, ar tai buvo tiesiog dalies Lietuvos gyventojų nusikaltimai? Tiriant Lietuvos valstybės atsakomybę (tiek moralinę, tiek juridinę), galima nagrinėti bandžiusios atkurti nepriklausomą valstybę Laikinosios vyriausybės veiklą, jos leistus teisės aktus, tuo tarpu tautos atsakomybės klausimas daug sudėtingesnis. Demokratinėse visuomenėse tėra viena juridinės atsakomybės forma - individuali. Kolektyvinio darinio, tautos, atsakomybė tarptautinės teisės požiūriu sunkiai apibrėžiama. Atrodo, nacionalizmo požiūris, jog tautinis ir politinis vienetai turi sutapti, o valstybė yra „tautos namai", tarptautinę tvarką diktuojančiame liberaliame, demokratiniame Vakarų pasaulyje traktuojamas vis įtariau. Tačiau holokausto tyrimuose ir vertinimuose nacionalizmo faktorius labai reikšmingas. Čia neišvengiama kalbėjimo apie tautų - žydų ir vokiečių, lietuvių ir žydų - susidūrimą. Žydai kaltina lietuvius, o lietuviai kaltina žydus, nė viena pusė nenori pasitenkinti tik konkrečius nusikaltimus padariusių asmenų veiklos analize.Aiškinantis lietuvių vaidmenį vykdant holokaustą Lietuvoje 1941 m. vasarą, svarbus institucinės atsakomybės klausimas. Institucija čia suvokiama plačiausia prasme - kaip žmonių susivienijimas siekiant tam tikro tikslo. Šiame straipsnyje aptariamos pagrindinės institucijos, susijusios su siekiais atkurti Lietuvos valstybingumą - Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), Laikinoji vyriausybė (LV) Kaune, vadovaujama Juozo Ambrazevičiaus, bei Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas (Vilniaus miesto komitetas). Kiek minėtosioms institucijoms, deklaravusioms atstovavimą lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei, buvo būdingas antisemitizmas ir kaip tai pasireiškė konkrečiais veiksmais? Kokia buvo Laikinosios vyriausybės ir Vilniaus miesto komiteto valdžia? Ar jų priimti nutarimai, tarp jų ir diskriminuojantys žydus, peržengdavo retorikos ribas, o jeigu taip, tai kiek šios institucijos pajėgė vykdyti savarankišką, nepriklausomą nuo Reicho politiką? Negalima kelti Lietuvos valstybės atsakomybės klausimo neatsakius, ar 1941 m. vasarą nors trumpai buvo atkurtas Lietuvos valstybingumas. Nagrinėjant šiuos klausimus bus trumpai apžvelgtas minėtųjų institucijų veiklos kontekstas, analizuojama lietuvių nacionalistams būdinga retorika ir praktika. Istoriografinės situacijos apžvalga ir šių dienų diskusijų Lietuvos visuomenėje aptarimas leis plačiau pažvelgti į nagrinėjamas problemas. [Iš teksto, p. 68-69]

ENThis article analyzes the problem of institutional responsibility for the Holocaust in Lithuania during the summer of 1941. Historical studies of this event are divided into three groups: soviet / class, romantic, and critical. The author observes that today's news media focus on blaming either Lithuanians or Jews instead of analyzing the problems of personal and institutional responsibility. Anti-Semitism, as the author points out, was in part characteristic of Lithuanian society during this period. Examples are presented of documents proving that there was a widespread image of the Jew as Communist - occupant - murderer of Lithuanians. Trying to determine responsibility for the Holocaust in Lithuania, the article deals with the question of which institutions could be held responsible for the events of the summer of 1941. Analysis shows that of two institutions - the Provisional Government headed by J. Ambrazevičius in Kaunas and the Citizens Committee of the Vilnius districtonly the Provisional Government could be considered the sole organ representing the Lithuanian state. On the one hand, the Citizens Committee of Vilnius recognized the authority of the Provisional Government, but on the other, it submitted to German control. The Lithuanian Activist Front failed to achieve its main goal - the restoration of Lithuanian independence. For this reason, it is not possible to speak about the responsibility of the Lithuanian state for crimes committed in territory controlled at that time by occupant forces. Jews were regarded differently from other citizens of Lithuania, and Lithuanian institutions did not waste their energy to change their fate, but they also did not have any means to influence the actions of the German administration. The Holocaust was initiated by the Nazis. Anti-Semitism cannot be identified with the Holocaust. [From the publication]