Nesaugus užimtumas ir jo pokyčių tendencijos

LTŠiame straipsnyje analizuojama nesaugaus užimtumo samprata, jos teoriniai aspektai bei apraiškos ir pokyčių tendencijos Lietuvoje. Šio straipsnio tikslas – aptarti nesaugaus užimtumo kategoriją ir atskleisti nesaugaus užimtumo paplitimą Lietuvoje. Teorinį straipsnio pagrindą sudaro užimtumo nesaugumo sąvokos aptarimas bei nesaugaus užimtumo formų apžvalga. Empirinę dalį sudaro statistinių duomenų analizė, straipsnyje naudojami Eurostato darbo jėgos (Eurostat LFS), Eurostato pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimų (Eurostat EU-SILC) duomenys. Atliktos analizės rezultatai atskleidė, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų ES šalių, dirbantieji vis dažniau susiduria su nesaugumo fenomenu, t. y. jie nesujaučia saugūs dėl savo darbo vietos išsaugojimo, neturi karjeros perspektyvų, jiems neužtikrintos socialinės apsaugos garantijos, o jų gaunamų už darbą pajamų nebeužtenka patenkinti būtiniausius poreikius. Straipsnyje pateikta medžiaga parodė, kad nuo XX amžiaus pabaigos visose Europos šalyse didėjo darbo santykių lankstumas, kas turėjo įtakos ir užimtumo nesaugumo didėjimui. Šios tendencijos yra stebimos ir Lietuvoje. Dėl įvairių priežasčių, užimtumo nesaugumas paliečia apie 50 proc. mūsų šalies dirbančiųjų (2011 metais apie 67 proc., 2016 m. – 46,2 proc.), ypač žemesnės kvalifikacijos darbuotojus, kaimo bei vyresnio amžiaus gyventojus. Aktyvesnis užimtumo nesaugumo klausimų svarstymas Lietuvoje prasidėjo 2014–2015 metais, rengiant Naują socialinį modelį. Surinkta medžiaga bei atliktų tyrimų analizė parodė, kad nesaugus užimtumas yra vienas iš neigiamų darbo rinkos fenomenų, kuris mažina nacionalinės darbo rinkos patrauklumą, todėl jo apribojimas yra ypač aktualus klausimas.Straipsnyje plačiai naudojami LSTC mokslininkų B. Gruževskio, R. Miežienės bei I. Blažienės analizuojama tematika parengti straipsniai. Raktažodžiai: nesaugus užimtumas, darbo rinka, darbo santykių lankstumas, žemos darbo pajamas, netipinės užimtumo formos, socialinė apsauga. [Iš leidinio]

ENThis article analyses the trends of precarious employment in Lithuania. The purpose of this article is to analyse the concepts of precarious employment and to disclose the prevalence of precarious employment in Lithuania. The theoretical framework of the article is based on precarious employment and definition of precarious employment forms. The empirical part is based on the analysis of data from the Lithuanian Department of Statistics, the Eurostat LFS and EU-SILC data. The results of the analysis revealed that in Lithuania, as in many other EU countries, workers are increasingly exposed to the phenomenon of precariousness, do not feel safe about the future of their jobs, have limited career prospects, lack social security guarantees, and their income from work is no longer sufficient to meet the minimum needs. The material presented in the article showed that, since the end of the 20th century, the flexibility of labour relations has increased in all European countries, which has also had an impact on the increase in employment insecurity. These trends are also observed in Lithuania. For various reasons, occupational insecurity affects about 50% of population working in the country (by 67% in 2011, by 46.2% in 2016), especially lower-skilled workers, rural and elderly people. A more active discussion about employment security in Lithuania began in 2014-2015, when the New Social Model was developed.The collected material and the analysis of the research carried out have indicated that precarious employment is one of the most negative phenomena in the labour market, which reduces the attractiveness of the national labour market, and therefore its limitation is a very topical issue. The materials from articles of the LSTC researchers B.Gruževskis, R.Miežienė and Blažienė are widely used in this paper. Keywords: precarious employment, labour market, flexibility of labour relations, low labour income, atypical forms of employment, social security. [From the publication]