Stiliaus ir kultūros epochos sampratų problema interpretuojant renesansą ir baroką
LTPradedant būtina tarti keletą žodžių apie patį darbo metodą bei problemos aktualumą. Vienas svarbiausių dalykų interpretuojant renesansą ir baroką - paneigti stiliaus ir kultūros epochos sampratų vienalytiškumą, o vienas iš straipsnio tikslų - apžvelgti istorinę šių sampratų raidą ir mėginti paaiškinti lietuvių istoriografijos, nagrinėjančios XVI a. kultūrinius ir meninius procesus LDK, eklektiškumą bei gan radikalius požiūrių skirtumus. Todėl ir objekto konstravimą reikia pradėti nuo pat pradžių, beveik jokių duočių nelaikant savaime suprantamomis. Sąvokų ir sampratų laisvumas lietuvių istoriografijoje sukūrė dirvą kuo įvairiausioms ir prieštaringiausioms interpretacijoms, pabrėžiančiom skirtingus šio XVI a. reiškinio aspektus, tačiau vargiai pateikiančioms sistemingą, konstruktyvų jo vaizdą. Todėl mūsų objektas - istoriografiniai tekstai apie literatūrą, dailę ir kultūros istoriją, vadinasi, žodiniai tekstai apie žodžių kūrinijos, vaizdų kūrinijos ir žmogaus kūrinijos palaikymą atmintyje. Apžvelgdama istorinę šių sampratų raidą, stengsiuosi išryškinti tuos požiūrius, kurie lemia mąstymo eklektiškumą ir skatina operuoti sustabarėjusiomis, tarsi savaime suprantamomis sąvokomis, pamirštant tikrąsias jų reikšmes. Dar vienas tikslas - mėginti rasti adekvačius kriterijus stiliaus ir kultūros epochos sampratoms apibrėžti bei taikyti juos kalbant apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrinį paveldą. [Iš teksto, p. 35-36]
ENStyle is traditionally described as "a constant entirety of forms and their relations, expressing the situation of particular space and time," while culture epoch is considered "a period of time, qualified by a specific phenomenon, differing in quality from other culture periods." There are two classical schools of interpretation. The Wolfflin-Focillon method concentrates on the forms of the style, searching for regularities of development, and describes style as an independent formal unity, evolving from "youth" to "senility." Another method, represented by Burckhardt, Hauser, Burke and others, ignores the form and focuses on the premises of the style - the cultural context of social, political and economic structures - and tries to eliminate desynchronization between the development of style and socio-economic structures. The latest trends of interpretation deal with a multicultural and polycentric reality of style and question the relation between a style and culture epoch. A deep interest in alternative styles and plurality of style can be traced. The evolution of the alternative to "history-of-art" styles demands that we reconsider the traditional concepts. [From the publication]
