Kultūros teorija ir metodologija: Lietuvos kultūros istorijos ir metodologijos problemos

LTKiekviena visuomenė visuomet turi tam tikrą istorinį požiūrį į praeitį. Lietuviškoji istoriografija daugiausia kreipė dėmesį į istorinių įvykių grandines: pagonišką Lietuvą kartu su Vytauto valstybės galios nykimu iki pat 1569 m. Liublino unijos ir XIX a. vykusį nacionalinį lietuvių tautos atgimimą, chronologiškai apėmusį ir XX a. pradžią. Tokį didelį susidomėjimą minėtais laikotarpiais galima paaiškinti lietuviškos tautinės sąmonės vertybinėmis nuostatomis. Etnosocialinis ir etnokultūrinis lietuviškos kultūros vertybiškumas - lietuvių tauta susiformavo beveik vien iš valstiečių luomo bei lietuviško žodžio ir folklorinės tradicijos, o vienmačio absoliutaus lietuviškumo akcentavimas, - išsegmentavo Lietuvos ir lietuvių kultūros organinį vystymąsi, griežtai suskirstė kultūrinius reiškinius į „savus“ ir „svetimus“. Ši XIX a. susiformavusi nuostata inventorizavo kultūrinį palikimą, paversdama jį apriorine kultūros subjekto sąmonės dalimi, kuriai praeities vertybės tik „atrandamos“ ir tiksliai užrašomos. Taip moksle susiformavo metodologinis petitio principu - pagrindiniu lietuviškos kultūros kriterijumi laikoma lietuvių kalba. Jos nebuvimas rašytinėje kultūroje virto geriausiu „svetimos“ kultūros įrodymu. Kartu pasidarė neaktualūs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrinio palikimo tyrinėjimai.Lotynų, lenkų, rusų kalbomis parašyta literatūra lyg ir atsiduria „niekieno žemėje“, o istorinės „Lietuvos“ ir „lietuvių“ sąvokos konfliktuoja XV-XX a. raidoje, nors įvairios kultūrinės tradicijos, stiliai, reiškiniai tarpusavy lyg ir sąveikavo, kovojo, nugalėdavo vienas kitą - tokia jau yra materijos prigimtis. Dabar tokia padėtis, kai nėra kam su kuo - gerąja prasme - kovoti: sovietinė ir svetimtautė ženklinę sistema sužlugo, palikdama daugmaž suvoktas etnografinės XIX a. kultūros vertybes. Pažintinis vertybinis netolygumas, pasižymintis diskretiška kultūros raidos samprata, rodo kultūros sampratos nesupratimą. „Iš viso, kas toji mūsų tautinė sąmonė be istorinio gylio? Ko ji pripildyta - tik gabalų, meteoritų!. [Iš teksto, p. 11-12]

ENThe writing of the history of Lithuania's culture is an actual necessity of the reflexion of the contemporary cultural level. The development of Lithuanian consciousness in the 19th-20th centuries was marked by the actualization of national values - language and folklore. However, the application of the latter to the humanities has split up and segmented a uniform organic cultural tissue, singling out and actualizing certain periods of the past - pagan Lithuania, the national awakening and movement in the 19th century. The cultural interaction of the nations of the Grand Duchy of Lithuania - Lithuanians, Poles, Jews, Russians - as well as the processes of their influence have not almost been the object of historians involved in cultural research. Ethnic seclusion, the prejudice of Lithuanianism with regard to the cultural phenomenon make it difficult to perceive the potential arrangement and development of the culture model of both feudal and present-day Lithuania. On the other hand, the diversity of definitions concerning the culture object as well as that of the methods of culturology causes difficulty to the formation of the study presumptions of the object. It is quite understandable that the narration model of Lithuanian cultural history should avoid the subjectivity in cases the approaches and motives of the activity of contemporary man's consciousness are being applied to its phenomena. On the other hand, the theory and method of „feeling one’s part, that underwent revisions at various levels more than once demonstrated the restrictions of trivial psychologism. The problem of self-knowledge - „how historical cognition is possible“ - is also characteristic of the cultural cognition problem, embracing human activity phenomena similar, as in the science of history, in their content, but different in their interpretation.In its nature a culture phenomenon (Gr. phainomenon) as a dialogic phenomenon consists of the interpretations of sign communications of different epochs. Consciousness cannot exist without communication (J. Lotman); thus, to avoid the concept of a „culture object" a definition of a „culture phenomenon“ is presented, which is understood as a phenomenological intentional „no object without subject“ proposition, basing on the necessity of „dialogic understanding“. The present paper, presenting the controversal interpretations and problems of Lithuania’s culture history, puts forward the necessity of developing culture methods and their application in the context of world culturology. The history of Lithuanian culture should represent the peculiarity of universalism characteristic of culture. One-dimensional nationalism should be rejected; cultural achievements of people speaking different languages and nations. Attempts to write the history of Lithuania’s culture in the 19th-20th centuries (S. Daukantas, J. Jaroševičius, Z. Ivinskis, J. Jurginis, L Lukšaitė) confront methodological problems and those limited by the peculiar development of historiographic thought of the history itself. The existence of cultural texts with „lost codes“ brings forth the necessity of their solving. This necessity exists not by itself, since not all the texts of the past can start „speaking“ sensibly. But such a communication with cultural fragments and their conditioned environments are important for contemporary understanding of cultural consciousness, giving sense to self-reflexion. Its development necessitates the inevitability of the cultural phenomenon itself and the change of methods. Thus questions concerning the science of culture will be provided with new and new answers. This dialogue will be a continuing process, the writing of the history of Lithuania’s culture will always be an actual task. [From the publication]