Lietuvių raudos šiaurės rytų Europos raudų kontekste : disertacija

LTDisertacijoje nagrinėjamos lietuvių raudos. Jų visuma laikoma vienu iš dainuojamosios tautosakos porūšių ir darbe nagrinėjama remiantis struktūriniais požymiais. Šie požymiai – tai atvira struktūra, heterosilabinė neposminė eilėdara, rečitatyvinė melodija. Melodijos formos pagrindas – smarkiai varijuojanti eilutė, besibaigianti aiškiai išreikšta kadencija. Rauda funkcionuoja ne ją nuosekliai suvokiant, įsimenant ir perduodant kaip tam tikrą išbaigtą vienetą (kūrinį), bet kiekvienąsyk kitaip varijuojant, dėliojant, derinant poetikos ir melodikos formules. Remiantis tokiu raudų apibrėžimu lyginimui atrenkamos ir šiaurės rytų Europos tautų raudos. Pagrindinis darbo objektas yra raudų melodika, nors nėra vengiama pasinaudoti ir poetiniu tekstu. Nagrinėjamos lietuvių raudos, bet nuolat žvilgčiojama, kaip tie patys reiškiniai atrodo kitų tautų raudose. Daromos išvados, jog raudos greičiausiai yra etninių grupių, egzistavusių iki lietuvių tautos susidarymo, palikimas. Be to, raudų melodikoje, atlikimo būduose bei gyvavimo aplinkybėse atsispindi istoriniai pokyčiai, o tuo pačiu ir pirminės plėtotės grandys, kuriose svarbesnė ne konkreti raudos funkcija, bet priklausomybė vienai kuriai bendruomenei. Taigi manytina, jog lietuvių raudų melodikos pagrindas yra atskirų istoriškai susiklosčiusių etnokultūrinių regionų laidotuvių, kaip seniausios ritualų sistemos dalies, raudos. Lietuvių ir šiaurės rytų Europos tautų raudos labiausiai siejasi bendriausiais melodikos struktūros dėsningumais ir paprasčiausiais sandaros komponentais. Artimiausiomis laikytinos lietuvių ir baltarusių raudos. [Iš leidinio]

ENThe thesis aims to analyse Lithuanian laments as a subgroup of singing folklore, and their analysis is provided on the basis of structural features. These features are as follows: open structure, hetero-syllabic non-strophic versification and recitative melody. The basis of the melody form is a varying line, ending with clearly expressed cadence. A lament exists not as a serial conception, i.e. by memorizing and by transferring it as an appropriate finished unit (work), but all the times its variations differ by choosing and by harmonizing formulae of poetics and melody. Following this definition, laments of the nations of Northeast Europe are chosen for comparison. The key subject of the present work is melodies of laments, although a poet text is involved as well. Lithuanian laments are being analysed in parallel with how these phenomena occurs in laments of other nations. The conclusion is that laments are probably the heritage of ethnic groups which existed until the formation of the Lithuanian nation. In addition, melodies of laments, types of lamentations and the circumstances of their existence reflect historical shifts and at the same time links of initial development, where not a particular function is the more important but dependence on a certain community. Thus it may be assumed that the melody basis of Lithuanian laments is a funeral, as a part of the oldest ritual system, laments of separate historically developed ethno-cultural regions. Lithuanian laments and laments of nations from Northeast Europe are similar in terms of the most general tendencies of melody structure as well as of the simplest components of composition. Lithuanian and Belarusian laments are likely the closest.

• "Kap cik gaila, ir ataina žodžiai" : Valkininkų apylinkių raudos / Aušra Žičkienė. Tautosakos darbai 2009, 37, p. 101-124.
• Reflections of belief systems in Karelian and Lithuanian laments: shared systems of traditional referentiality? / Eila Stepanova. Archaeologia Baltica. 2011, t. 15, p. 128-143.