Lietuvių rašytojų savivoka XX amžiaus 10-ajame dešimtmetyje : disertacija

LTDisertacijoje tiriama, kaip rašytojai viešumoje interpretavo savo profesiją ir visuomeninį būvį pirmajame posovietinės nepriklausomybės dešimtmetyje. Remiamasi literatūros sociologija (ypač Pierre’o Bourdieu literatūros lauko teorija), analizės medžiaga apima nuo publicistikos, esė, pokalbių, kreipimųsi į valdžios institucijas iki literatūrinių kūrinių. Šių tekstų visuma laikoma rašytojų sukurtu kolektyviniu pasakojimu, o patys rašytojai traktuojami kaip kolektyvinis kultūros subjektas, savarankiška socialinė grupė. Nagrinėjami savivokos procesai, priklausomai nuo sąlygiškai skirtingų raiškos terpių, skiriami į pilietinę (santykis su valstybe), socialinę (savęs apibrėžtys visuomenėje), kultūrinę (kūrybos sampratos, profesinė bendruomenė) savivoką. Tyrimas atskleidžia, jog rašytojų savivoka buvo glaudžiai susijusi su politine, socialine, ekonomine kaita šalyje bei bendrąja literatūros lauko atmosfera. Būdingas siekis įgyti tvirtesnį statusą valstybėje ir sociume, legitimuoti savąjį kūrėjo supratimą, kolizija tarp visuomeniškos ir individualistinės menininko sampratos, stygiaus diskursas (trūksta dėmesio, pagarbos, prestižo, pinigų, pripažinimo, skaitytojų ir kt.). Ligtolinė rašytojo įvaizdžių skalė pasipildė naujais nariais, prarado aiškias hierarchijas, vienalaikiškai jungė alternatyvius požiūrius. Sisteminius pokyčius ženklina silpstanti literatūrocentrizmo tradicija, palaikiusi idėją apie literatūros bei jos kūrėjo socialinę reikšmę, ją laipsniškai keitė koncepcija, kuri menininko veiklą riboja profesiniu lauku ir nepriskiria tiesioginių socialinių pareigų. [Iš leidinio]

ENThis dissertation analyses the publicly stated self-image that Lithuanian writers had of their profession and their place in society in the last decade of the 20th century, the first decade of a post-Soviet independent Lithuania. The dissertation relies on the sociology of literature (particularly the literary field theory of Pierre Bourdieu), analysing material ranging from journalism, essays, speeches, letters to government bodies and literary works. The totality of these texts is regarded as a collective narrative created by writers, while the writers themselves are treated as a collective cultural entity, a distinct social group. Self-image processes are analysed according to the domains of expression, the conditions of which differ. The domains recognised are civil (relationship to the state), social (self-conception within society) and cultural (creative concept, professional community). The study reveals that writers’ self-image was closely tied up with political, social, and economic change in Lithuania and the general atmosphere of the literary field. Characteristic of the time were: striving to attain a more secure status in the polity and in society and to legitimise one’s own comprehension of oneself as an artist; the collision between the public’s and the individual’s concept of what constitutes an artist; talk about what is lacking (attention, respect, prestige, money, recognition, readership, etc.). The pre-existing spectrum of writers’ self-image was widened by the addition of new roles, it lost its clear-cut hierarchical nature, for once it accepted alternative views. Systemic change was signalled by a decline in the tradition of literature-centeredness that had underpinned the social value of literature and its creators. It was gradually replaced by a conception of artists that sees them as professionals who work in a particular field and does not assign them a particular societal role.