Lietuvių mįslės, jų poetika ir stilistika : disertacija

LTDarbo objektas yra vadinamosios tikrosios mįslės, jame taikomi bendrosios retorikos ir struktūrinės poetikos metodai. Darbe pateikiama lietuvių mįslių tyrimo ir skelbimo apžvalga, hipotetinis mįslės funkcionavimo modelis, analizuojamos fonetinės, leksinės ir sintaksinės mįslių tekstų išraiškos priemonės, aiškinamasi, kaip reikšmės ir logikos figūromis mįslėse atliekamas reikšmės keitimas, keliamas įminimo tikimybės ir atsakymo svarbumo klausimas. Nemažai dėmesio skirta mįslių poetinių vaizdų sistemai, jos pagrindinėms tendencijoms. Kai kurios išvados. Pastovesnė yra pirmoji mįslės dalis: laikui bėgant ir atsirandant naujiems tikrovės objektams, keičiasi atsakymai, o užminimas išlieka tas pats. Mįslių tekstuose stengiamasi minimaliomis sintaksės priemonėmis perteikti kuo daugiau reikšmės. Reikšmės figūros yra vyraujanti mįslių poetikos priemonė. Dažniausiai aptinkama metafora. Ji labiausiai komplikuoja įminimą, kai kurios metaforų pagrindu sukurtos mįslės net taptų neįmenamos, jei nunyktų mįslių įminimo tradicija. Metalogizmų lygmenyje paradoksas atlieka leitmotyvo vaidmenį, ar net yra mįslių poetikos siekis. Mįslių erdvė suvokiama kaip vientisa, dažniausiai sudaryta iš realaus pasaulio objektų, tik pamatytų neįprastai. Daiktiškumas labiau būdingas mįslių atsakymams, o vaizdai pasižymi tam tikru materialumu, kūniškumu. Gyva – negyva yra pagrindinė mįslių opozicija, tačiau ją išreiškia ne statiškas poliariškumas, o dinamiškas vektorius. Pagrindinė reikšmės keitimo kryptis yra sugyvinimas, t. y. negyvumo nugalėjimas. [Iš leidinio]

ENThe object of this work is what is known as real riddles, using common rhetorical and structural poetic methods. An overview of the research and telling of Lithuanian riddles is provided in this work, along with a hypothetical model of the functioning of riddles, analysing the phonetic, lexical, and syntactic tools of riddle text expression, explaining how the changing of the meaning is doen with figures of meaning and logic in the riddles, raising the question of the trustworthiness of the telling and the importance of the answer. Attention is devoted to the system of riddles’ poetic images and their main trends. Conclusions: the first part of the riddle is more fixed: as time passes and new objects of reality appear, the answers change, while the riddle itself stays the same. What is attempted is to convey as much meaning as possible with the minimal tools of syntax in riddle texts. The figure of meaning is the dominant toool of the poetics of riddles. Most often one can find metaphor. It is what mostly complicates the telling of a riddle, and some riddles created on the basis of metaphors would even become unanswerable, if the tradition of answering riddles would disappear. Paradox performs the role of the leitmotif on a metalogistic level, or may even be the goal of riddle poetics. The expanse of riddles is understood as a whole, most often created from objects from the real world, but that would seem unusual. The main opposing poles of riddles are the living and lifeless. The primary tendency of the change of meaning is enlivening, i.e. the conquering of lifelessness.

• Kelios pastabos apie mįslių minimą / Aelita Kensminienė. Tautosakos darbai 2005, 29, p. 67-85.
• Lietuvių mįslių kalbinė raiška : morfologiniai ir fonetiniai žaidimai / Aelita Kensminienė. Tautosakos darbai 2008, 35, p. 194-206.