Jono Aisčio kūryba psichologijos ir filosofijos riboje

LTXX ir XXI amžiai Vakarų kultūroje kartais charakterizuojami “psichologinio žmogaus” įsivyravimu. Psichologija pretenduoja išstumti filosofiją iš dvasinio gyvenimo centro. Nors kiekviena iš šių disciplinų turi savo sritį, tačiau yra siaurutis ruožas, kur abi šios sritys persikloja: tai asmens charakterio ašis, moralinis stuburkaulis – vertybinė orientacija, kuria būtybė “įsitikrina” apčiuopia savo būtį. Straipsniu siekiama įdėmiau panagrinėti Aistį ir jo kūrybą, pasipriešinti įprastam stereotipui, jog jis esąs žemdirbiškos lietuviškos sielos “grynuolis”, dainuojąs natūraliai kaip paukštelis ant šakos, kuris negalėtų pasakyti, kodėl ir kaip jis tai daro. Nors poeto lyrikoje neužtiksime filosofavimo, bet tai nereiškia, kad joje nėra filosofinio lygmens: Aisčiui ypatingai tinka Heideggerio mintis, jog “poezija yra būties žodinė steigtis”. Su amžiumi tos pačios gelminės Aisčio būtiškosios pozicijos raiška kinta nuo estetinio betarpiškumo link etinio apsisprendimo atsakingai veikti, keisti dalykų padėtį. Net stebina akivaizdi priešybė tarp poezijos elegiškumo (o tiesmukiau sakant – verksmingumo) ir prozos karingumo, net agresyvumo. Savo apmąstymais jis atbaigia, išveda į minties šviesą tai, ką pasąmoningai išgyveno ir muzikaliai poetiškai išreiškė. Nuoširdus poetas užleidžia vietą mąstytojui ir kultūros veikėjui. Visa tai rodo jį buvus ne tik vienu reikšmingiausių XX amžiaus lietuviškosios sąmonės ir pasąmonės reiškėjų, bet ir vienu svarbiausių tautos tapatybės, jos savimonės kūrėjų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Jonas Aistis.

ENThe 20th and 21st centuries in the Western culture are sometimes characterised as the time of domination of a “psychological man”. Psychology has ambitions of displacing the philosophy from the centre of spiritual life. Even though each of these subjects has its own field, but there is a narrow stripe of overlay of these both fields: this is an axle of the human character, its moral backbone - a value orientation by which the creature “becomes true” – palpates its being. Even though we will not find philosophy in the lyrics of the poet, that does not mean that there is no philosophy level in it: the Heidegger’s idea that “poetry is a verbal art of being” especially suits for Aistis. In time, the expression on the same in-depth position of being by Aistis changes from aesthetical immediacy to ethical resolution – to act responsibly, to change the way of things. The obvious contradiction between the elegance of poetry (or, telling straight – tearfulness), and militancy and even aggression of prose is amazing. With his contemplations he completes, and leads to the light of mind everything he has lived through consciously and expressed musically and poetically. It indicates he is not just one of the most significant expressers of the Lithuanian conscience and subconsciousness in the 20th-century but also one of the most important creators of national identity and its self-awareness.