Lietuvos valstybė, visuomenė ir lenkų kultūra 1921-1939 m.

LTLietuvos ir Lenkijos valstybių, atsikūrusių po Pirmojo pasaulinio karo audrų, konfliktiškų politinių santykių problema nemažai tyrinėta abiejų šalių istorikų. Nors tikriausiai dar nepakankamai, o kai kurie jau įprasti vertinimai gali ir pasikeisti. Juk kiekviena karta šiek tiek kitaip „perskaito", tiksliau permąsto istoriją, net jeigu ir nesurandama ligi tol nežinomų reikšmingų dokumentų, nepaskelbiamos archyvų glūdumoje paslėptos bylos. Žvelgiant iš XX a. pabaigos perspektyvos dar labiau išryškėja Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykių specifiškumas. Kaimynės, susietos ilgaamžių sąsajų, bendros praeities, religijos bei kultūros, du dešimtmečius gyveno neturėdamos diplomatinių, ūkinių, transporto ryšių. Tokie ryšiai buvo užmegzti tik abiejų valstybių nepriklausomybės praradimo išvakarėse kaip 1938 m. kovo 19 d. Lenkijos ultimatumo Lietuvai išdava. Lietuvių ir lenkų konflikto ištakų tema labai plati, tiesiog neišsemiama, tačiau reikėtų pabrėžti keletą esminių momentų. Lietuvių tautinis atgimimas buvo sąlygotas ne tiek lietuvių valstiečių ir iš jų kilusios negausios inteligentijos bei pavienių miestiečių, kuriuos reliatyviai galima vadinti buržuazija, materialinių interesų, kiek susirūpinimo, kad gali išnykti gimtoji kalba ir kartu mirtų tauta, sąmoningo susirūpinimo inteligentų, daugiau instinktyvaus valstiečių masių.Kaip žinoma, lietuvių kalbos nykimas labai paspartėjo XIX a. antrojoje pusėje Rytų ir Pietryčių Lietuvoje, kur tarp valstiečių vis labiau plito baltarusių bei lenkų kalbos, tiksliau jų vietinės tarmės. Prie lietuvybės nykimo aktyviai prisidėjo sulenkėjusi Lietuvos bajorija ir mažesniu mastu katalikų dvasininkijai. Kita vertus, kaip tik šie įtakingiausi Rusijos imperijos valdomos Lietuvos visuomenės sluoksniai buvo karšti lenkiško patriotizmo puoselėtojai ir unijinės valstybės tradicijų saugotojai. Lietuvių tautinio atgimimo ir lenkiško patriotizmo bei unijinių tradicijų adeptų priešprieša buvo objektyviai neišvengiama. Galbūt net ne tiek priešprieša, kiek atsiribojimas. Kitaip lietuvybės nykimo negalima buvo sustabdyti. [Iš teksto, p. 65-66]