Prijaukintos kasdienybės, 1945-1970 metai: biografiniai Lietuvos moterų interviu

LTSkaitytojui teikiama knyga „Prijaukintos kasdienybės, 1945-1970 m.: biografiniai Lietuvos moterų interviu“ pasakoja apie moterų patirtis pokariu, vadinamaisiais politinio „atšilimo“ metais ir „stagnacijos“ pradžioje. Biografinių moterų interviu irsovietinės periodikos analize knygoje atskleidžiama, kokios moterų tapatybės klostėsi aneksuotos Lietuvos visuomenėje ir kokią įtaką šiam procesui turėjo sovietinė ideologija. Pastaroji suprantama siaurąja prasme - kaip komunistinė propaganda to meto lietuviškuose periodiniuose leidiniuose. Studijoje keliama prielaida, kad moterų sampratos apie lyčių vaidmenis, draugystę, meilę, darbo ir pareigų šeimai derinimą, estetiką ir grožį, vaikų auklėjimo principus neretai atitinka oficialias moralės ir elgesio normas, skleistas 1945-1970 m. sovietinės Lietuvos laikraščiuose ir žurnaluose. Moterų gyvenimo istorijos byloja, kad jų vertinimai ir priimti sprendimai buvo veikiami propagandinių to meto klišių. Tačiau prielaida apie totalų sovietinio režimo diktatą subjektyvioms moterų nuostatoms nėra šios studijos išvada. Dalis biografinių interviu neturi propagandinio antspaudo ir atskleidžia autentišką individualią atmintį. Tokie naratyvai priklauso moterims, kurias sovietinė valdžia manė esant patikimas ir lojalias arba apskritai nevertas jos dėmesio ir rūpesčio. Priešingai įprastai nuomonei, išvengusios tiesioginės ideologijos įtakos moterys maža teturėjo bendra su atviru ar slaptu pasipriešinimu režimui. Studijoje teigiama, kad praslysti pro sovietinės propagandos akiratį galėjo tikėtis tos, kurios priklausė socialistinės visuomenės avangardui arba režimo atstumtiesiems. Lietuvos moterų interviu nėra panašūs į tą patį režimą patyrusių kitų buvusios SSRS nacionalinių respublikų moterų pasakojimus.Barbaros Alpėm ir Anastasijos Posadskajos-Vanderbeck parengtoje biografinių interviu studijoje „Jų revoliucija: moterų balsai sovietmečio istorijoje“ rusės siejo save su aktyviais istorijossubjektais, o ne režimo aukomis, didžiavosi sovietmečiu pasiektais laimėjimais. Biografiniai Lietuvos moterų interviu atskleidžia kiek skirtingas jų tapatybes - naratyvuose nėra herojiško patoso, būdingo rusių gyvenimo istorijoms. Lietuvos moterys identifikavo save su okupuotos šalies gyventojomis ir priėmė sovietinę kasdienybę kaip neišvengiamą. Nors dauguma Lietuvos moterų perėmė propagandos joms skirtus vaidmenis, emociškai jos veikiau išliko socialistinio gyvenimo stebėtojos, o ne aktyvios dalyvės. Chronologinės tyrimo ribos apima 1945-1970 metus. Stalino ir Chruščiovo valdymo metai studijoje vertinami kaip viena iš kitos išplaukiančios ir viena kitą papildančios ideologinės sistemos. Pokarinę moterų ir šeimos politiką sąlyginai galima vadinti pereinamuoju etapu, nes stalininė propaganda nebuvo tiesiogiai nukreipta į šias socialines sritis. Todėl stalinmetis studijoje nėra išskiriamas chronologiškai. Tačiau per vadinamąjį politinį „atlydį“ chruščioviniais metais moterys ir šeima patyrė didžiausią propagandinį spaudimą. Nors po 1953-ųjų sovietiniai piliečiai turėjo daugiau asmeninės laisvės, propaganda buvo nukreipta į privataus gyvenimo disciplinavimą, racionalizavimą ir kontrolę. Chruščiovinė ideologija agresyviai skatino moteris sekti jos sukonstruotu išsilavinusios, visuomeniškai akyvios, „išlaisvintos moters“ idealu.Autoritariniai ir totalitariniai režimai apskritai skyrė ir skiria didžiulį dėmesį moterų ideologizacijai. Indoktrinacija paprastai vykdoma ardant tradicinius moters vaidmenis ir taikant joms naujas funkcijas bei normas viešojoje sferoje ir privačiame gyvenime. Biografiniai Lietuvos moterų interviu patvirtina, kad propagandos dėka naujosios jų tapatybės intensyviausiai buvo perimamos nuo šeštojo dešimtmečio vidurio. Ši chronologinė riba atsispindi daugumoje interviu. Moterys vaizdžiai, rišliai ir detaliai pasakodavo apie tarpukarį, karo įvykius, pokarį. Tačiau pradedant šeštojo dešimtmečio viduriujų atmintį persverdavo sovietinės propagandos konstruktai: moterų naratyvai akivaizdžiai tapdavo skurdūs, formalūs ir primindavo ištraukas iš to meto laikraščių ir žurnalų. [Iš Pratarmės]

ENThe study “Tamed Realities, 1945-1970: Biographic Interviews with Lithuanian Women” is comprised of 10 life stories and their analysis. The book presents experiences of women in post-war Lithuania, years of Khrushchev rule and the beginning of Brezhnev era. The study reveals women’s identities, which evolved in occupied Lithuania and the impact made upon this process by the Soviet ideology. The latter is understood as Communist propaganda in Soviet Lithuanian periodicals of the time. The study makes a presumption that women’s understanding about gender roles, reconciliation ofwork and family life, principies of child education often matches official patterns promoted in the press. Life stories of Lithuanian women reveal that their decisions were influenced on propaganda cliches of the time. However, the presumption about sheer dictate of the Soviet regime on women’s subjectivity is not the conclusion of this study. A part of biographic interviews does not have propaganda imprint and reveal an authentic social memory. Such narratives belong to women, which the Soviet Government thought to be reliable and loyal or in opposite - not worth its attention and care. Unlike popular opinion, women who avoided direct impact of ideology had little to do with open or secret resistance against the regime. The study reveals that to slip through the grasp of the Soviet propaganda could only hope those women which belonged to Avant-garde of socialist society or were the outcasts of the regime. Notwithstanding the fact, that after Stalin’s death in 1953 citizens of the USSR acquired more civil liberties, Soviet propaganda turned to disciplinization, rationalization and control of private life.During the so-called political thaw under the rule of Khrushchev women especially suffered a huge propaganda pressure. They were encouraged to follow a role model of educated, socially active and “emancipated woman". Biographical interviews with Lithuanian women support the fact that Soviet women identities intensively developed in the mid. fifties. This chronological boundary is reflected in most interviews. Women gave articulated and detailed stories of their life until the Soviet occupation of 1940, vividly remembered the Second World War and post-war years. However, beginning with the mid. fifties, their memory was overshadowed by constructs of the Soviet propaganda: narratives of women apparently became poor, formal and reminded of excerpts from Soviet newspapers and magazines of those days. The study includes interviews with women ofvarious social groups, different social status, background and education. Such is interview with an ordinary Communist Party member Marija Popova (born 1932), kolkhoz farmer Apolonija Birutė-Paliulienė (born 1937), artist Adasa Skliutauskaitė (born 1931), inmate of orphan house Aneta Šlegel (born around 1940), top ranking party official Leokadija Diržinskaite (born 1921), medical nurse Danutė Marija Kvasienė (born 1938), restaurant waitress Julija Greičiene (born 1926), Stalin regime deportee Stefanija Kučinskienė (born 1914), mother of a child with a disability Monika Jonynaitė-Makūnienė (born 1920), wife of Soviet vice-minister Aušra Dilienė (born 1932). The interviews were taken in 2001-2005, when women’s memories were influenced by post-communist social transformations.The study reflects how after Lithuanian independence in 1990, there was a reconsideration of women’s memory and their new identities evolved. Depending on what relationship with the Soviet period the women strived to preserve, their narratives could be divided into three groups. The first group consists ofmemories, where life in Soviet days is viewed positively and is juxtaposed against post-communist “materialization and loss of spirituality of Lithuanian society”. The second group consists of interviews, the authors of which took with deep sorrow Lithuania’s incorporation into the USSR in 1940, although during the interview they did not emphasize a negative point of view towards Soviet times. The third, largest group, consists of interviews with women, who at the beginning of the conversation expressed their extremely negative opinion of the Soviet period and said they were able to tell “how it really was”. However, none of the interviews from this group were included into the study because memories about the Soviet period were too intermittent and illogical. [...]. [From the publication]