Lietuvių dailės gyvenimas institucijų kaitos požiūriu, devintojo dešimtmečio pabaiga - dešimtojo dešimtmečio pradžia : disertacija

LTDisertacijoje nagrinėjami lietuvių dailės gyvenimo transformacijos procesai ir autonomiško meninio lauko susikūrimas XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje – dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Šie procesai analizuojami remiantis dviejų pagrindinių minimojo laikotarpio Lietuvos dailės institucijų – Vilniaus dailės akademijos ir Lietuvos dailininkų sąjungos – reorganizacijos istorija, taip pat kitų institucijų istorija bei mažiau formaliomis dailės gyvenimo iniciatyvomis. Kitaip tariant, darbe nagrinėjami ne tiek pačios dailės, kiek dailės politikos aspektai, istorinės dailės institucijų kaitos aplinkybės. Devintajame dešimtmetyje prasidėjęs tautinis politinis atgimimas, turėjęs įtakos ir visos kultūros gyvenimo reorganizacijai, čia sugestijuoja naujo dailės gyvenimo pradžią, o naujų dailės institucijų įsikūrimas, kitokių veiklos modelių įsitvirtinimas dešimtojo dešimtmečio pirmojoje pusėje, ligi tol ‚vedančiosios‘ institucijos (LDS) monopolijos sunykimas – tam tikro laikotarpio pabaigą. Prieinama išvados, jog Atgimimo laikotarpio kultūriniai judėjimai išreiškė savotiškus ‚antiinstitucinius‘ daugelio kultūrinės visuomenės narių interesus, kovą prieš sustabarėjusią santvarką, aparatinį administravimą. Tuo pat metu jie skatino ir kokybiškai naują nacionalinės kultūros institucionalizavimo poreikį, atsispindėjusį kūrybinės sąjungos (LDS) iniciatyvose, kurios, savo ruožtu, bylojo apie naujo elito įsitvirtinimo poreikį. Itin iškalbinga tai, jog svarbiausi išoriniai reorganizaciniai centrinių institucijų pasiekimai (‚perversmai‘) įgyvendinti dar prieš šalies nepriklausomybę. [Iš leidinio]

ENThe paper analyses transformation processes of the Lithuanian folk art and the appearance of an autonomous artistic field in the end of the eighties - the beginning of the nineties of the twentieth century. These processes have been analysed through the structural changes in two main art institutions and other institutions as well as less formal artistic initiatives of that period in Lithuania: Vilnius Academy of Arts and the Lithuanian Artists’ Association. The paper does not analyse art in general, but aspects of its policy, and circumstances under which the art institutions underwent changes. On the one hand, the national revival movement which started in the late nineties had an impact on overall changes in cultural life, because a new period of artistic life started then. On the other hand, the establishment of new institutions of art and different models of activities in the period of the first half of 1990s (which had been marked by the ‘leading’ institution), and the liquidation of its monopoly, marked an end of a certain epoch. A conclusion is drawn that cultural movements of the Revival period expressed certain ‘anti-institutional’ interests of many members of cultural society, a fight against the stagnation and the bureaucratic administration. The Lithuanian artists’ society crated at that time expressed the public need to establish a new quality cultural institution and to gather new elite. It is very significant that the most important achievements in the structure of central institutions had been made before the restoration of Lithuania’s independence.

• From authoritarian to democratic cultural policy: making sense of de-sovietisation in Lithuania after 1990 / Eglė Rindzevičiūtė. Nordisk Kulturpolitisk Tidsskrift. 2009, vol. 12, no 1, p. 191-221.
• Lietuvos meno laukas: jaunųjų meno kūrėjų požiūris / Sigita Doblytė. Kultūra ir visuomenė: socialinių tyrimų žurnalas 2011, Nr. 2 (2), p. 95-120.
• Post-Soviet transformation of Lithuanian state cultural policy: the meanings of democratisation / Eglė Rindzevičiūtė. International journal of cultural policy. 2012, Vol. 18, Nr. 5, p. 563-578.