Lietuvos diplomatinės tarnybos ir kariuomenės vadovybės sąveika įtvirtinant Lietuvos valstybingumą 1923-1938 metais

LTLietuvos, kurios saugumo nebuvo galima užtikrinti nacionalinėmis priemonėmis ir kurios ateitis priklausė daugiau nuo išorinių nei vidinių veiksnių, kariuomenė ir diplomatinė tarnyba visuomet vaidino ypatingą vaidmenį valstybės gyvenime. “Nieko nesveria tautos teisė, jeigu jos neparemia tautos kalavijas” - sakoma 1928 m. lapkričio 23 d. prezidento Antano Smetonos įsakyme kariuomenei. Ar Lietuva turėjo tokį kalaviją? Ideali padėtis, kai šalies nacionalinės ginkluotosios pajėgos savo pajėgumu yra jei ne stipresnės, tai bent tolygios kaimyninių valstybių kariuomenėms. Tačiau Lietuvos atveju negalėjo būti ir kalbos apie idealias schemas. Greičiau priešingai. Mažai ir silpnai Lietuvai susidūrus su žymiai galingesnėmis kaimyninėmis valstybėmis nuolat teko skaitytis su Carl Maria von Klauzevic perspėjimu, jog “persvara yra tikriausias pergalės laidas”, kartu būtų tekę konstatuoti, kad Lietuvos Nepriklausomybės išlaikymo perspektyvos tuo metu buvo gana miglotos. Tokiu atveju kariškiai dar galėjo guostis pavyzdžiais iš istorijos: štai persai, kariaudami su graikais, turėjo labai daug kariuomenės, bet labai mažai tikrų karių, todėl graikai ir nugalėjo. Politikams nebeliko nieko kita, kaip tik diplomatinėmis priemonėmis siekti valstybės saugumo, teritorinio integralumo, pagaliau ir Nepriklausomybės garantijų. [Iš teksto, p. 59-60]

• Lietuvos geopolitika ir diplomatija 1918-1940 m.: nesėkmių priežastys / Algimantas Kasparavičius. Lietuva ir pasaulis: bendradarbiavimas ir konfliktas : tarptautinė konferencija, Vilnius, 1999 m. spalio 14-16 d. / sudarytojos: Nelė Asadauskienė, Audronė Janužytė. Vilnius: Vaga, 2000. P. 45-64.
• Lietuvos nepriklausomybės sutemos (1938-1940) : atsiminimai ir dokumentai / Kazys Škirpa. Chicago : Lietuvos kronika ; 1996. 486 p.