Lietuvos kariuomenė Maskvos politinėse ir diplomatinėse spekuliacijose (1920-1936)

LTPuoselėdama toli siekiančius aneksinius planus, Sovietų Sąjunga ypač akylai stebėjo Lietuvos kariuomenę, kuri potencialiai galėjo tapti rimta kliūtimi jos tikslų įgyvendinimui. Aukšto rango Lietuvos kariškiai, jų problemos nuolat domino SSRS diplomatus. Juolab, kad tarpukario Lietuvos kariuomenė ir kariškiai rūpesčių tikrai nestokojo. Rusenantis konfliktas su Lenkija alino kraštą, o kariuomenę vertė nuolat būti kovinėje parengtyje. Antra vertus, silpna techninė bazė, organizaciniai nesklandumai, chroniškas ginklų, amunicijos ir šaudmenų taikumas Lietuvos ginkluotąsias pajėgas darė panašias į apytuštį bičių korį, į kurį žadėdami sovietinio „medaus” ir skverbėsi rusų diplomatai. Tiesa, vildamiesi išspręsti vieną ar kitą kariuomenės problemą, maskvietiškų dovanų - vienokios ar kitokios paramos - neretai prašė ir patys Lietuvos kariškiai. Metams bėgant tarp Lietuvos kariuomenės vadų ir Maskvos diplomatų susiformavo įdomi bendravimo schema: ko pirmieji prašydavo, to antrieji neturėdavo, tačiau, nepaisant šito, pirmieji antrųjų asmenyje kantriai stengėsi įžiūrėti sąjungininką prieš eventualią Lenkijos agresiją, kai antriesiems pirmieji tebuvo laikinas informacijos šaltinis. [Iš teksto, p. 5]