Dėl Lietuvos diplomatinės tarnybos ir VLIK'o santykių

LTXX a. antrojoje pusėje, liūdnos realybės akivaizdoje ir neaiškios ateities vizijoje, Jurgio Savickio žodžiais tariant, „dviejų respublikų" - diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio bei kitų pasiuntinių ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto santykių epopėja užėmė išskirtinę vietą to meto lietuvių išeivijos politinėje sąmonėje. Šiandien dėl nelengvų tyrinėjimo sąlygų, iki galo neatskleistų šaltinių sudėtinga tyrinėti šią gana jautrią tiek Lietuvos diplomatinės tarnybos, tiek lietuvių išeivijos istorijos dalį. Lietuvos diplomatijos šefo S. Lozoraičio bei išeivijoje gyvenusių ir veikusių dėl Lietuvos laisvės lietuvių diplomatų veikla po Antrojo pasaulinio karo neįsivaizduojama be kontaktų su VLIKu ir vice versa VLIKo su diplomatais, ypač penktajame-šeštajame dešimtmečiuose. Abu centrai, nors ir turėjo skirtingus statusus, buvo susaistyti vieno likimo ir išgyveno tą pačią valstybės netektį. Tai dvi linijos - lygiagrečiai, ta pačia linkme ėjusios, tačiau ne visada tarpusavyje sutarusios. Lietuvos pasiuntinių, tiksliau, S. Lozoraičio ir VLIKo, penktajame-šeštajame dešimtmečiuose kilusius principinius nesutarimus, galima sakyti, lėmė keli faktoriai. [Iš teksto, p. 176]

ENDrawing on Stasys Lozoraitis' personal archive in Rome and other material, this paper discusses the legitimacy of a special institution - the leadership of the Lithuanian diplomatic service (on June 1, 1940, the Lithuanian Minister of Foreign Affairs Juozas Urbšys appointed the Lithuanian representative in Rome at that time, Stasys Lozoraitis, to this position) - and its relations with VLIK. [From the publication]