Laiko sampratos transformacija šiuolaikinėje filosofijoje: E. Husserlis ir E. Levinas : disertacija

LTDisertacijoje keliamas klausimas apie laiko patirtį, jos aprašymo galimybes. Laikas – sunkiai tematizuojamas fenomenas, įvairiose egzistencinėse patirtyse vaidinantis fono ar substrato vaidmenį. Tad vaisingiausia laiko problemą tyrinėti transcendentalumo ir konkrečios patirties plotmėse. Atliekama laiko patirties analizė apima sąmonės laiko (fenomenologija) ir ikirefleksinių laiko patirties aspektų (postfenomenologija) tyrimą. Husserlio sąmonės laiko analizė atskleidžia ne tik imanentinių objektų, bet ir subjekto laikiškumą. Tačiau sąmonės laiko kaip transcendentalinės sąlygos interpretacija parodo transcendentalumo ir konkrečios laikiškumo patirties santykio problematiškumą: laiko ikirefleksyvumas suproblemina transcendentalinį subjektą kaip patirties pagrindą. Transcendentalinio subjekto konkretizavimas aptinkamas Heideggerio fenomenologijoje, bet jo aprašyti egzistencijos laiko modusai išsaugo refleksijos struktūros pavidalą. Laiko patirties pasyvumui atskleisti fenomenologinė laiko samprata yra nepakankama. Levino mąstymas pavadinamas postfenomenologija, nes siekia ne tik laiko formos konkretizavimo, bet ir jos transformavimo. Transformavimas išryškina patirtis, kurios negali būti aprašytos pasitelkus intencionalumą: juslumo anarchiją ir etinį santykį su kitu. Vis tik postfenomenologija pateikia ne laiko problemos sprendimą, o neįveikiamą prieštaravimą: siekis aprašyti konkrečios laiko patirties pasyvumą paradoksaliu būdu tampa laiko konkretybės nepaisymu. Laiko problemos sprendimas turi įtakos ir pačios filosofijos tapatybei: laiko sampratos transformacija atgaivina spekuliatyvią ir empiristinę strategijas. [Iš leidinio]

ENThe dissertation poses a question about experience of time, possibilities of describing it. Time is difficult to thematize phenomenon, which plays the role of a background or substrata in a variety of existential experiences. So, the most fruitful approach to the problem of time would be from the viewpoint of transcendentalism and specific experience. Performed analysis of time experience comprises the research of consciousness time (phenomenology) and pre-reflexive features of experiencing time (post-phenomenology). Husserl’s analysis of consciousness time reveals temporality of immanent objects and the subject. However, interpretation of consciousness time as transcendental condition demonstrates problematic nature of relation between transcendentalism and specific experience of temporality: pre-reflexivity of time makes transcendental subject as the basis for experience problematic. Specification of transcendental subject is found in Heidegger’s phenomenology, but modules of existential time described by him retain the shape of reflexive structure. To uncover the passivity of time experience, phenomenological concept of time is not enough. Levin’s thinking is entitled post-phenomenology, because he does not simply aim to specify the shape of time, but also wants to transform it. Transformation identifies experiences, which cannot be described with a help of intentionality: anarchy of the sensatory and ethical relation with the other. Still, post-phenomenology provides not a solution to the problem of time, but an insurmountable contradiction.