"Nepatogūs" totalitarizmo ženklai XXI a. Vilniuje

LTVilnietiškoji Žaliojo tilto skulptūrų apkalta1 prasidėjo prieš penkerius metus, kai valdininkai 2010 m. pradžioje ėmė nuogąstauti, jog skulptūros „visiškai surūdijusios“, ir jas būtina kuo greičiau taisyti. Pagal įstatymus savivaldybė privalo prižiūrėti šiuo metu valstybės saugomą paveldą, skelbdama viešus konkursus remonto darbams. Tačiau ekspertams buvo akivaizdu, kad techninė remonto darbų pusė bus komplikuota - juk mūsų šalies įmonėms akivaizdžiai trūksta darbo su tokiais objektais patirties. Svarstant, kaip reikėtų renovuoti apgailėtinos būklės figūrines grupes, prasidėjo ginčai, ar jos yra „rusų“, ar „mūsų“ (pagal tuo metu viešojoje erdvėje kilusią dilemą). Atmosferą periodiškai pakaitindavo ir Rusijos ambasada, vis pasiūlydavusi remonto darbų ir neabejotiną patirtį šioje srityje turinčių rusų specialistų paslaugas. Lietuvos pusė tokius siūlymus, žinoma, apdairiai atmetė - Vilniaus meras Vilius Navickas situaciją komentavo taip: „Sovietų ant Žaliojo tilto užrioglintas mumijas remontuosime patys.“ Nepaisant antipatijos totalitarinei praeičiai ir šios praeities ženklams, paveldo iškelti iš sostinės (ar juolab naikinti) valdžios atstovai nesiruošė. 2010 m. lapkričio mėn. paveldosaugininkai ir teisininkai taip pat pabrėžė, jog kareivių skulptūrinėje grupėje matomas kūjis su pjautuvu nepažeidžia sovietinių simbolių draudimo įstatymo, mat pastarasis netaikomas kultūros vertybėms. [Iš straipsnio, p. 58]