Architektūros paveldas kaip konfliktas: socialistinio palikimo vertės aspektas

LTPrabėgus dvidešimt penkeriems nepriklausomybės metams, jau galime kalbėti apie tam tikrą sovietmečio architektūros palikimo įpaveldinimo istoriją. Pirmieji statiniai pradėti saugoti dar devintajame XX amžiaus dešimtmetyje, kai naujajai architektūrai „buvo teikiama ir propagandinė reikšmė“. Atgavus nepriklausomybę, daugelis ideologizuotų paminklų buvo nugriauti, o likusio architektūrinio palikimo vertintojai palaipsniui pasidalijo į dvi stovyklas. Vieni teigia, kad, nepaisant politinių aplinkybių, šie objektai yra XX a. architektūrinės raidos liudytojai. Kita stovykla laikosi pozicijos, kad sovietinis palikimas vargiai gali papuošti mūsų miestus ir yra ne kas kita, kaip skaudus okupacijos priminimas, kurį reikia kaip įmanoma greičiau pašalinti iš viešosios erdvės. Pastaroji nuomonė kiek primena situaciją tarpukariu, kai, vertinant carinės Rusijos palikimą, buvo teigiama, kad „mes toli gražu negalime džiaugtis Lietuvoje palikta rusų architektūra", o tokie objektai kaip Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia turi būti nugriauti, nes į juos atidžiau įsižiūrėjus „pajuntamas virš galvos dvigalvio erelio plasnojimas, regimas ir tamsoje jo ieškantis, veriantis žvilgsnis“. [Iš straipsnio, p. 43]