LTRomualdas Ozolas (1939-2015) - viena ryškiausią pėdsaką moderniosios Lietuvos istorijoje palikusių asmenybių. Leidėjas, politikas, visuomenininkas, kultūros kritikas, metraštininkas, o gyvenimo pabaigoje net ir grožinės literatūros autorius - toks įvairiapusiškas buvo jo viešosios veiklos spektras. Tačiau visų pirma Ozolas buvo filosofas ir ne tik (ar geriau tiktų sakyti „ne tiek") profesine, akademine prasme - filosofija persmelkė visą jo charakterį ir santykį su pasauliu. Jis buvo filosofas ne tik kabinete ar auditorijoje, bet ir praktinėje politikoje, ir kasdienybėje. Jis negalėjo nusimesti gelminio poreikio kiekvieną klausimą kelti iš esmės, negalėjo prisiversti kalbėti paprastai ir paviršutiniškai. Kartais, ypač bendraujant su rinkėjais, tai tapdavo tikra kliūtimi. Neatmestina, kad daugiau aistringas nei metodiškas santykis su filosofija neleido ir ilgam susitelkti į vieną temą, ir pabaigti disertaciją. Tačiau žvelgiant iš laiko perspektyvos būtent filosofo santykis su tikrove leido Ozolui būti vienu unikaliausių ir svarbiausių dalyvių Atgimimo istorijoje. [Iš straipsnio, p. 13]