Romualdo Ozolo filosofija: kelionė į tikrumo šviesą

LTŠiuo „Rinktinių raštų“ tomu pradedamas leisti Romualdo Ozolo filosofinės kūrybos palikimas nėra tik dar vienas štrichas, papildantis jau paskelbtomis įvairaus žanro ir turinio knygomis nuosekliai atkuriamą jo gyvenimo ir nuveiktų darbų visuminį vaizdą. Paskelbti filosofiniai tekstai jį papildo paskutinėmis tą visumą įprasminančiomis ir ją nušviečiančiomis detalėmis. Jos turėtų galutinai išryškinti iš šitaip sudėlioto vaizdo švytintį svarbiausią Ozolo asmens ir veiklos bruožą - nepaprastą jo kūrybinių galių visapusiškumą. Tačiau būtų klaida šį visapusiškumą tapatinti tik su paprasta skirtingose jo veiklos srityse atsiskleidusių įvairiopų ir iš tiesų neeilinių sugebėjimų puokšte. Net ir išsamiausias ir tiksliausias Ozolo nuveiktų darbų sąvadas arba tiesiog „faktografinė“ jų prezentacija išleistų knygų ir kitų dokumentų (pavyzdžiui, jo nutapytų paveikslų ir darytų fotografijų) pavidalu geriausiu atveju šį visapusiškumą atskleidžia tik paviršutiniškai. Įvairūs talentai, kuriais buvo dosniai apdovanotas šis mąstytojas, menininkas, visuomenės ir politikos veikėjas, iš tikrųjų yra tik išorė, slepianti tikrąjį ir kur kas gilesnį šio visapusiškumo matmenį. Tai nepaprastas Ozolo asmens ir veiklos pasaulėžiūrinis ir vertybinis integralumas, leidžiantis jį laikyti iš tiesų universaliu žmogumi. Tai ne tik Lietuvoje, bet ir visame Vakarų pasaulyje nykstantis ir vis rečiau sutinkamas žmogaus tipas.Europoje jis pradėjo nykti nuo Renesanso laikų, kai pradėjo irti vientisas ir integralus viduramžių pasaulėvaizdis, įkūnijęs didžiąją viduramžių sintezę, kai teologija, filosofija, mokslas ir menas sudarė darnią ir organišką visumą. Atsiradus naujai žinojimo formai - moderniajam gamtos mokslui - šis nykimas spartėjo, о XVIII amžiuje jo mastas ir pagreitis tapo akivaizdūs ir virto aiškiai suvokta ir tiksliai įvardyta to meto filosofijos problema. Tokie mąstytojai kaip Žanas Žakas Ruso ir Frydrichas Šileris savo darbuose plačiai aptarinėjo klausimą, ar „menų ir mokslų pažangos“, o kalbant tiksliau - didėjančios mokslų diferenciacijos ir jų gausinamomis žiniomis grindžiamų profesinių veiklų specializacijos nulemtas žmogaus skaidymasis ir fragmentavimasis yra sustabdomas. Šį klausimą jie kėlė vis dar orientuodamiesi į klasikinį visybiško žmogaus idealą ir puoselėdami viltis, kad įmanoma atkurti suskilusio ir fragmentuoto žmogaus asmens dvasinį vientisumą ir jo intelektinių, moralinių bei estetinių-meninių galių pusiausvyrą ir harmoniją. Kaip žinoma, šioms viltims nebuvo lemta išsipildyti. Per kitus du šimtmečius žmogaus dezintegracija ir fragmentacija tik stiprėjo, kol postmoderniojoje filosofijoje galiausiai įsitvirtino požiūris, kad neleistina kalbėti ne tik apie jo kaip rūšinės būtybės prigimtį, bet net ir apie bent kiek apibrėžtesnį ir stabilesnį žmogiškojo individo, arba Aš, tapatumą. [Iš straipsnio, p. 14-15]

• Konfliktai Lietuvos filosofijos istoriografijoje sovietmečiu / Gintaras Kabelka. Logos (Vilnius). 2016, 87, p. 15-28.
• Kurianti Romualdo Ozolo politinės filosofijos galia / Vytautas Sinica. Rinktiniai raštai / Romualdas Ozolas. 3, Politinė filosofija ir publicistika. Vilnius : Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, 2020. P. 13-28.